2016. Geriausieji. Albumai.
Muzikos klausymas albumais suteikia ramybės visame šitame chaose, nes jie yra vienoks ar kitoks pasakojimas, tolygumas ar pastovumas, tegul ir 40-čiai minučių. Sveika truputį susikaupti, o sukaupė šie:
1 ANOHNI “Hopelessness” yra/liks labiausiai 2016-ų maniakiškumą ir šizofreniją apibūdinantis albumas. Translytis Anthony virtęs Ja, stori, grubūs, vietomis “Yeezus” tipo bytai (ko stebėtis, jei juos laido Hudson Mohawke ir Oneohtrix Point Never), ir satininiu balsu tekantys žodžiai (kurie yra labiau durklai, nei paguoda), aprėpiantys ekokatastrofas, dronus, žudynes, kraujus, ligas. Ne vieną jų plėšiau vairuodamas ir galvodamas, kokia aktuali ir tikra, ir kokia einanti į vidų yra Anohni.
2 FRANK OCEAN “Blonde” pradžioje pasitikau sutrikęs — o kur priedainingumas? Bet diena po dienos albumas užaugo iki stipriausio jo trumpoje karjeroje. Niuansiškas, dabartiškas r’n’b, skirtas meile nusiminusiems, ar tiesiog bejėgiams prieš atvirumą.
3 BON IVER albume “22, A Million” bando pabėgti kuo toliau nuo savęs, bet talento nepragersi/nenuefektinsi/neišautotune’insi. Vernono širdies drebulys vis tiek prasimuša pro tyčines klaidas, apsimestinį muzikos atsainumą, net atsitiktinumą ir nepalieka jokių abejonių, kad jis ir toliau yra kiečiausia indie barzda.
Get Tomas Ramanauskas’s stories in your inbox
Join Medium for free to get updates from this writer.
4 CHAIRLIFT “Moth” buvo dar vienas vertingas dueto bandymas atkreipti dėmesius, bet ir vėl galimi gerbėjai širdžių maišais nenešė. Tai jie ir iširo. Caroline Polachek turi tiek talento, kad išnešios kokius penkis solo projektus, bet vis tiek gaila, nes dviese jie turėjo savitą ir vientisą veidą. “Crying In Public” apskritai galėjo pravirkdyti tokius kiekius klausytojų, kad Williamsburgas būtų skendęs kaip Maldyvai. Jei tik kas būtų klausę.
5 FRANCIS & THE LIGHTS “Farewell, Starlite” dainuoja nostalgiškai, nors skamba visai į priekį. “Friends” buvo viena iš tų dainų, kurias norisi apkabinti, o “My City’s Gone” ir pati apkabina klausančiuosius. Tikiu, kad Niujorke visa tai skamba dar tvirčiau.
6 LOST UNDER HEAVEN “Spiritual Songs For Lovers To Sing”. Mano trauka rėkiančiai muzikai slopsta kasmet, bet čia po ja paklota elektronika, Ellery James Roberts staugimą perkvalifikuojanti į savitą melodingumą. Nelygus albumas, kurio paskiros dainos kokiame rinkinyje pažadintų iš kapų Johną Peelą, kad tik jis būtų galėjęs jas atrasti pirmas.
7 LAMBCHOP “Flotus”. Pasitikėk grupių lyderiais be dantų. Jie šį tą žino apie gyvenimą. Kokia graži Lambchop vado Kurt Wagner poezija, žiūrėk: “I don’t want to leave you ever / And that’s a long long time”. O kur dar visiškai neįtartas grupės folko instrumentų supakavimas ir sintezatorių bei mašinų išsitraukimas vien tam, kaip sakė lyderis, kad pagaliau patiktų žmonai. Patiks, Kurtai, patiks.
8 Rinkinys “Sky Girl” pilnas slaptumų. Jis turi kažkokią vidinę logiką ir tvarką, bet niekas mums apie ją nepranešė. Kūriniai lyg ir dera, bet kartu kai kuriuos jų skiria 30 metų. Vienintelis bendravardiklis — niekada negirdėtos, retos, akivaizdžiai nepelnytai nežinomos dainininkės, moteriškieji Rodriguezai, bet, pala, yra ten ir vyrų balsų. Svarbiausia, kad viskas čia reta ir ieškota du metus. Negalėjimo nieko atrasti laikais, tai patiktų gal net ir shazamofobams* (*liga, kai bijoma visos muzikos, kurią randa Shazamas).
9 KWEKU COLLINS “Nat Love” yra nepikčiausio reperio bandymas piktintis gyvenimo neteisybėmis ir pvz., urgzti ant į jį dėmesio nekreipiančios merginos, keikiant supistas rožes ir skundžiantis, kad gi tada dar tiek daug žolės jis nerūkė. Neprograminis hip hopas.
Tiems, kas tingi eiti iki savo Spotify, sudėjau aptartųjų pikus į grojaraštį.
