2017. Geriausieji. Muzika.
Muzika neišsisemia, išsisemia mūsų entuziazmas jos ieškoti ar klausytis. Dėl 2017-ųjų neturiu sau jokių priekaištų — naujų garsų liftas ir toliau man reguliariai atkeldavo po patikrintą autorių, šviežumu aidintį siurprizą, ar kokį malonų pelėsį. Tie, kurie nebuvo išpaikinti milijonais perklausų, gavo vietą Specialiame Metų Galo Grojaraštyje Spotify. Spauskit ir suglauskite ausis, atsakau už kiekvieną iš dainų:
https://open.spotify.com/user/tmsrmnsks/playlist/30dJ11nYr2NMhIwxIJcoeR
Get Tomas Ramanauskas’s stories in your inbox
Join Medium for free to get updates from this writer.
O tiems, kas, kaip ir ašai, laiko albumus vertingiausia muzikos forma ir kaip koks nevisprotis juos perka skaitmeniniu ar viniliniu pavidalu, listinguoju savo dešimt:
1 LCD SOUNDSYSTEM “American Dream” buvo pats NElaukiamiausias ir LAUkiamiausias albumas. Bijojau, kad tuktelėjęs ir šeriuotas Murphy jau nebedės į kašį kaip seniau, bet po pirmųjų singlų pradėjau trypčioti — duokit viską, ką turite naujo. “Tonite” apskritai yra mano metų šlageris, kurio kiekviena eilutė kalba tiesą su dvigubu pabraukimu ir enkapsuliuoja visus murmesius apie senatvę/adekvatumą/laiką/nostalgiją: “I promise you this; you’re getting older / And there’s improvements unless / You’re such a winner / That the future’s a nightmare”. Muzikaliai LCD niekur nuo savo trijų tūkstančių įtakų nepabėgo, bet kas būtų to norėjęs?
2 THE WAR ON DRUGS “A Deeper Understanding” yra minkštas krautrockas su Bryano Adamos balsu, bet, laimei, be jo priedainių. Neturėjau prabangos jo klausytis koncertiniu garsu namuose, pargriuvęs ant žemės, turbūt būčiau nebeatsikėlęs, bet net ir pritylintas Granduciel iš monotonijos gamina nuostabias bangas. Virš jų kyla “Up All Night”, tobula kelio daina, paleidžianti žąsies odą tiksliai ties 1 minutės ir 19 sekundžių žyme, tiesiai ant žodžių “I always have paranoia”. Pavydžiu tiems, kurie su šiuo albumu nuvažiavo šimtus kilometrų asfalto.
3 PERFUME GENIUS “No Shape” tapo, be abejo, jo piku, užaugimu iki neginčijamos svarbumos. Jau ir seniau PG išdainuodavo perlų (“Queen”!), bet jo dabartinis chameleoninis indie, pilnas trapumo ir pykčio, švelnumo ir aistros, perkalibruoja tai, kuo indierokas gali būti: daugialypiu gitarų, orchestruočių, bytų, kamerinių baladžių, klubinių sintikų ir nulinio mačizmo maišalu.
4 VINCE STAPLES “Big Fish Theory” nebijo nieko: nei garage bytų, nei Sophie, nei būti užgožtu Kendricko Lamaro. Vincas, kaip ir visi grynuoliai, turi puikią ausį tam, kas yra truputį už kampo, kas tuoj bus, todėl jo albumuose persidengia tiek repo, tiek neue scheisse pusrutuliai. Pagal jį gali šokti, pagal jį gali kinkuoti. Vincas tai žino ir nė už ką nėra kuklus: “When the Vince Staples is playing, it’s 2029, bro”.
5 FEIST “Pleasure” paliko mane apakusį, kodėl pasaulis nusprendė atsukti nugarą čempioniškam Leslie albumui. Patikrinau jį koncerte Trakuose — viskas dar pagerėjo. Feist šitame albume net properliai rokina! Ji dainuoja apie tai, ką reiškia suaugti, bet nepasenti, matyti aiškiau, ryškiau, paprasčiau. Ir daro tai balsu, kuriuo Danguje greičiausiai skaitomi pranešimai oro uostuose ir visi apsalę atsidūsta: “kaip gera, kad skrydis atidėtas, pabūsim kartu”. “Pleasure” yra labai malonus garso partneris.
6 MOUNT KIMBIE “Love What Survives”. Buvau pametęs duetą iš radaro, jiems nusigrojus į man per abstrakčią pusę, bet staiga išgirdau “Marilyn” su visada geidžiama Micachu ir tuoj pamiršau nuoskaudas. Gaivinančios elektroninės variacijos, kurių bendros krypties nenumuša net kontributorių įvairenybės.
7 MATTHEW LEE COTHRAN “Judas Hung Himself In America” turbūt nežymiausias šioje kompanijoje, vienas iš mažumos naujų atradimų. Jis, pasirodo, itin vasingas — Elvis Dressedly, Coma Cinema irgi yra MLC. Solo pavidale jis gamina lo-fi šnabždesius su politiniu kartėliu ir daro juos iš itin vientiso audinio.
8 “Dedicated To Bobby Jameson” yra kelinta ARIEL PINK karuselė iš eilės, kuri viena vertus, priklauso jam ir niekam kitam, tačiau tuo pačiu metu pirmą kartą vartojant niekada neišsiduoda, kas tyko persikėlus daina toliau. Stebėtina, kaip makalynė stilių vis tiek sukrenta į atpažįstamą Arielio atvaizdą. Šis vėjo pamušalas yra dėjęs ant gero skonio ir savo dainų pavadinimuose nebijo net labai antihispteriškų žodžių kaip “santa” ar “bubblegum” ir pabaigia albumą riaumojimu, kurio kažkodėl 70-aisiais neįrašė Black Sabbath. Bet kas, puikus bet kas.
9 KING KRULE “The Ooz” yra, jo žodžiais tariant, albumas apie išskyras — mūsų žemišką palikimą, daugiadešimtmetį stūmimą iš savęs: nagų, snarglių, seilių, skysčių, prakaitų ir, žinoma, kūrybos. Vien ši tema jau yra aukštumos. O kur KK lyriniai sugebėjimai: “I think we might be bipolar, I think she thinks I’m bipolar”. O kur muzikinis viso to mash-upas, bėgiojantis nuo surfroko iki ekshumuoto Tricky “Maxinquaye” laikų triphopo. Kokios išskyros!
10 JUNIOR A “Great Things” buvo jau antras produktyvaus Tautvydo albumas per metus, dar labiau atklausytas nei pirmasis, “Born Busy”. Jo beats/r’n’b su savaip nusavinta anglų kalba ir ryškiu atlikimo charakteriu lieka verčiausias storo tarptautinio dėmesio iš visų visų 2017-ais girdėtų lietuviškų įrašų. Aš tikiuosi, tai tik pradžių pradžia.
