Get Arnas Juškevičius’s stories in your inbox
Join Medium for free to get updates from this writer.
Kai stovint starto koridoriuje kojos nerimastingai muša į taktą pagal scenoje garsiai skambantį niekam tikusį pop hitą.
Kai įveikiant pirmuosiuos kilometrus jauti jėgų perteklių ir esi nenugalimas.
Kai gali akimirksiu sutelkti visas raumenų skaidulas ir su kiekvienu jų impulsu jausti įsitempiančius ratų stipinus.
Kai kiekvienas stiprus širdies dūžis suteikia tau energijos ir apčiuopiamai pastumia tave į priekį.
Kai padangos vargsta ieškodamos sukibimo su kiekvienu tavo stipresniu pedalo sūkiu.
Kai pamažu tu nurimsti ir panyri į savo pasaulį. Kai kūnas ir mintys pasiekia darną.
Lyg nurimus prieš užmiegant, nors tavo krūvis visai netoli maksimalaus.
Kai prakaito lašai tau krenta ant kojų ir tu jauti kiekvieno jų prisilietimą.
Mėgaujiesi to lašelio šalčiu savo įkaitusia oda.
Kai tu leidiesi nuo kalno taip greitai, kad palenkus kūną žemyn jauti kaip tampi glotnesnis ir skrodi orą dar greičiau.
Jauti, kad oras nėra tuštuma.
Jis pilnas, sunkus ir plastiškas.
Tu priartėji prie kito taip arti, kad girdi jo alsavimą. Jauti, kad vargsti ne vienas.
Nuleidęs galvą tu matai, kaip kito grandinė akimirksniu keliauja nuo vienos žvaigždutės ant kitos. Matai kaip nepriekaištingai veikia žmogaus sukurta technika.
Žmogaus sukurta žmogui.
Pajauti, kad tavoji technika jau nėra kažkas po tavimi, o labiau neatsiejama kūno dalis. Jūs dirbat išvien ir jaučiat vienas kito ribas.
Pradedi išgyventi tas ribas visu savimi.
Pajauti, kad taviškė riba nėra toli, bet supranti, kad kelio atgal nėra ir nustumi ją tolyn.
Pradedi kentėti.
Tuo metu akimirkos pailgėja ir virsta kone atskiromis istorijomis.
Pastebi važiuojantis šalia skaidraus vandens telkinio.
Pastebi drėgno smėlio paviršiaus struktūrą. Įžiūri nugludintas medžių šaknis ir skaičiuoji tyvuliuojančias duobutes žvyro take.
Kaikurie pojūčiai paaštrėja, kiti tiesiog išsijungia.
Laukinės obels spyglys prarėžęs ranką sugražina tave į realybę.
Jauti, kad akys pilnos dulkių ir norisi verkti, kad tik ištrykštų ašaros ir jas išplautų. Tai ir nutinka, tik iš pradžių sekundei tenka iškęsti lyg šimto adatėlių durį po vokais.
Galų gale raumenų skausmas ima viršų ir tu gali galvoti tik apie jį. Vienintelė mintis nuvaranti jį į antrą planą yra - nesustok.
Ir tu nesustoji.
Vien dėlto pabaiga būna euforiška.
Skausmas praeina.
Ir galų gale vėl matai didįjį paveikslą - rezultatas, vieta, laikas, greitis, progresas, treniruotės, planas... Sportas.
Tai jau linksmoji dalis. Užtarnauta.
Žiauriai smagu. Žiauriai sunku.
Bet tu jauti...
Jauti tiek daug.
Jauti sau nauja ir sena.
Jauti, kad nori daugiau.
Jausti daugiau.
