<?xml version="1.0" encoding="UTF-8"?><rss xmlns:dc="http://purl.org/dc/elements/1.1/" xmlns:content="http://purl.org/rss/1.0/modules/content/" xmlns:atom="http://www.w3.org/2005/Atom" version="2.0" xmlns:cc="http://cyber.law.harvard.edu/rss/creativeCommonsRssModule.html">
    <channel>
        <title><![CDATA[Stories by Arnas Zdanovičius on Medium]]></title>
        <description><![CDATA[Stories by Arnas Zdanovičius on Medium]]></description>
        <link>https://medium.com/@azdanovicius?source=rss-60ed37a1987------2</link>
        <image>
            <url>https://cdn-images-1.medium.com/fit/c/150/150/0*XU7ob6CpnAGwug5C.</url>
            <title>Stories by Arnas Zdanovičius on Medium</title>
            <link>https://medium.com/@azdanovicius?source=rss-60ed37a1987------2</link>
        </image>
        <generator>Medium</generator>
        <lastBuildDate>Sun, 22 Nov 2026 14:55:09 GMT</lastBuildDate>
        <atom:link href="https://medium.com/@azdanovicius/feed" rel="self" type="application/rss+xml"/>
        <webMaster><![CDATA[yourfriends@medium.com]]></webMaster>
        <atom:link href="http://medium.superfeedr.com/" rel="hub"/>
        <item>
            <title><![CDATA[Prancūzaitė iš Porto]]></title>
            <link>https://medium.com/@azdanovicius/daugeliui-maistas-yra-neatsiejama-kelioni%C5%B3-dalis-dede6549277d?source=rss-60ed37a1987------2</link>
            <guid isPermaLink="false">https://medium.com/p/dede6549277d</guid>
            <category><![CDATA[francesinha-porto]]></category>
            <dc:creator><![CDATA[Arnas Zdanovičius]]></dc:creator>
            <pubDate>Thu, 16 Nov 2017 14:04:51 GMT</pubDate>
            <atom:updated>2017-11-16T14:27:29.564Z</atom:updated>
            <content:encoded><![CDATA[<p>Prancūzaitė iš Porto</p><p>Daugeliui maistas yra neatsiejama kelionių dalis. Tai puikus būdas pažinti svetimas kultūras. Tačiau turėdamas ribotą biudžetą esu priverstas gaminti maistą pats. Rezultatas, deja, dažnai irgi ribotas, bet vis tiek gamini, nes reikia. Schema identiška lietuviško kino pramonei. Bet mano atveju tai auka vardan to, kad galėčiau ilgai keliauti. Kino atveju, aukos esam mes. Bet kaip žiūrovai įprato prie kino, taip ir aš susitaikiau ir įpratau prie savo maisto. Tame yra net šiek tiek pozityvo. Apie lidlo asortimentą galėčiau vesti sėkmės webinarus, o, per dieną, išleidus tik du eurus ant maisto, mane apima neįtikėtinas pasididžiavimo jausmas. Tačiau savaitė Porto mieste man metė iššūkį, kurio negalėjau ignoruoti. Kasdien visur girdėjau pavadinimą <em>Francesinha</em> ir legendas apie tai, kad paprasti turistai neįveikia pilnos porcijos. Pastarasis aspektas mane visada triggerina ir skatina priimti iššūkį. Aš juk ne koks paprastas turistas…</p><p>Kas yra <em>Francesinha</em>? Portugalų kalba tai – prancūzaitė. Pavadinimas kilo dėl panašumo į prancūzišką sumuštinį <em>croque</em>-<em>monsieur</em>. Bet, patikėkite, tai yra kur kas daugiau. Tai bokštas sustatytas iš duonos riekių ir kokių 5 skirtingų mėsų. Steikiukas, poros rūšių dešros, keli sluoksniai įvairių kumpių. Jeigu to negana, visur eina sūris. Viskas užlieta sūriu. Labai daug sūrio. Ir, žinoma, egg on top – ant viršaus įmuštas kiaušinis. Ką aš tikrai išmokau iš Youtube kanalo ‘<a href="https://www.youtube.com/user/HowToBasic">How to basic</a>’ – visi geri dalykai baigiasi kiaušiniu. Bet ne, čia dar ne viskas. Šį nuostabų bokštą juosia bulvyčių fri (kaip rašosi šitas kvailas pavadinimas?) siena, kuri yra paskandinta alaus ir vyno padaže. Šita prancūzaitė yra kardiologų košmaras. Kalorijų skaičiaus, net neverta skaičiuoti. Siekia poros dienų įprastas normas. Sveikiausias dalykas šiame sumuštinyje – dantų krapštukas, kuris viską prilaiko. Po visko norisi ir jį suvalgyti, kad būtų gaiviau. Nu, kaip sako K. Lavrinovičius – fantastika bliūdas. Tai kaip aš galėjau to nepabandyti? Susiradau kavinę, kur daro geriausia <em>Francesinha</em> ir paskutinę dieną Porto praleidau jos draugijoje. Buvo puiku. Prancūzaitę verta išbandyti jeigu turite širdį ir esate Porto.</p><figure><img alt="" src="https://cdn-images-1.medium.com/max/1024/1*W9s-CgY6OgDcq6pq32wSrw@2x.jpeg" /></figure><figure><img alt="" src="https://cdn-images-1.medium.com/max/1024/1*ktrnqGFFUZicTan2HgWwjw@2x.jpeg" /></figure><p>Aš galiu tik įsivaizduoti kaip gerai veikia ši terapija nuo pagirių. Septinta, žymios filmų serijos apie pagirias, dalis galėtų vadintis “Pagirios Portugalijoje”. Keturi bičai prigertų Porto vyno. Ryte labai skaudėtų galvą (nes taip būna nuo Porto, žmonės kalba) ir jie visą filmą valgytų fracesinhas. Gal ne pats įdomiausias scenarijus, bet visiška tiesa. Nors aš per drovus su moterimis, kad kažką suprasčiau apie kino režisūrą. Tai ir baigsiu savo scenaristo ir maisto kritiko karjerą. Metas palikti Porto ir judėti į pietus. Rytoj pietums makaronai…</p><p>Per savaitę užgimė meilė ne tik Porto miestui, bet ir portugališkai muzikai. Gana seniai, labai pamėgau brazilišką muziką, o portugališki atradimai tą dar sustiprino. Tai šio įrašo pabaigai magiškas įrašas, kuriame telpa viskas kas mane pakerėjo: <a href="https://youtu.be/Co1k0PX7yXc">nuoroda</a>. Taip maloniai eina per kūna. Labai džiaugiuosi, kad kitą savaitgalį pamatysiu šį ansamblį gyvai. Lisabonoje vyks festivalis su pakankamai stipriu lineupu. Ypač portugališkos grupės maloniai nustebino. Per daug nesiplėsiu, nes jeigu bus verta, parašysiu apie tai atskirai.</p><img src="https://medium.com/_/stat?event=post.clientViewed&referrerSource=full_rss&postId=dede6549277d" width="1" height="1" alt="">]]></content:encoded>
        </item>
        <item>
            <title><![CDATA[Pasimatymai su legendomis]]></title>
            <link>https://medium.com/@azdanovicius/pasimatymai-su-legendomis-5dadb4cde207?source=rss-60ed37a1987------2</link>
            <guid isPermaLink="false">https://medium.com/p/5dadb4cde207</guid>
            <dc:creator><![CDATA[Arnas Zdanovičius]]></dc:creator>
            <pubDate>Mon, 09 Oct 2017 16:20:28 GMT</pubDate>
            <atom:updated>2017-10-09T16:23:16.823Z</atom:updated>
            <content:encoded><![CDATA[<p>Tikėjausi, kad gyvenimas Barselonoje atvers įvairias muzikines galimybes. Vis tik vienas didesnių Europos miestų. Šie lūkesčiai iš dalies buvo patenkinti. Įgyvendinau vieną didžiausių muzikinių svajonių — pamačiau The Rolling Stones gyvai. Taip pat pasisekė “pataikyti” ant parodos David Bowie Is. Šiek tiek, mažesnis pasiekimas — šiandien einu į Lorde koncertą (kodėl einu, turbūt verta atskiro įrašo). Visas šias patirtis vienija tai, kad Lietuvoje panašaus lygio pramogų nelabai galėčiau tikėtis. Tai kodėl lūkesčiai patenkinti tik iš dalies? Nes Lietuva vis dažniau pakliūna į puikių atlikėjų turus, kurie nebūtinai kada nors rinks olimpinius stadionus. Su pavydu žiūriu į koncertus, kurie vyks vien šį rudenį (vien Sinickis ką reiškia, jie čia nieko panašaus neturi…). Tuo pačiu jaučiu kažkokį kartėlį, nes Barselona (Ispanija ir Portugalija) ne visai patenka į mano mėgstamų atlikėjų turus.</p><h4>David Bowie Is… Everything</h4><p>Man, be galo, pasisekė, nes pavyko pamatyti audiovizualinę ekspoziciją “David Bowie Is”. Nuo 2014 metų po pasaulį keliaujanti paroda, pastaruosius kelis mėnesius buvo Barselonoje. Tai nėra įprastas apsilankymas muziejuje, labiau vadinčiau tai audiovizualine kelione. Įėjus, gauni ausines ir gali klaidžioti po David Bowie kurtą pasaulį. Susipažinti su įvairiais jo talentais. Nuo dailininko iki aktoriaus. Ir žinoma muzikanto. Priėjus prie naujo stendo, muzika ir kalbos ausyse pasikeičia. Tokia garsų magija yra labai patogi, nereikia sukti galvos kokį numeriuką surinkti ant audiogido. Tiesiog atsiduodi garsui ir vaizdams. O vaizdų yra ir dailės, ir kino, ir dizaino, ir mados mėgėjams. Ne veltui ekspozicija galima pamatyti Barselonos dizaino muziejuje. Parodos organizatoriai gavo išskirtinį priėjimą prie asmeninių archyvų. Tai leido perteikti David Bowie asmenybės įvairialypiškumą. Vaikščiojant po parodą, nuolat kartojama frazė “David Bowie Is…” su vis kitokia pabaiga. Taip pabrėžiant kaip jam pavyko nuolat transformuoti save. Po David Bowie mirties esu rašęs apie tai, kiek daug skirtingų muzikos stilių jis panaudojo savo įrašuose. Po šios parodos stebiuosi, kiek skirtingų meno formų jis išbandė. Ir daugeliu atveju tą darė sėkmingai. <em>David Bowie Is Everything.</em><br>“David Bowie Is” pavyko po vienu stogu surinkti visus legendos amplua ir daugelį svarbiausių kostiumų. Mano favoritas <a href="https://www.youtube.com/watch?v=4MrP83SqT9E">Ziggy Stardust iš “Top of the Pops”</a>, nors kiek ir pablukęs, bet visiškai unikalus. Šiurpuliukai ėjo žiūrint šį jo pasirodymą per didelį ekraną ir skaitant kokią psichozę jis sukėlė to meto Britanijoje. Vienas vienintelis išstojimas per televiziją. Net gaila, kad mūsų laikais tai nebeįmanoma. Bet mūsų laikais yra įmanoma sukurti tokias ekspozicijas ir tai yra nuostabu. Tai yra visiškai kitas muziejininkystės lygis, kai lankytojas gauna galimybę pasivaikščioti po dokumentinį filmą. Emocijos išėjus iš parodos daug stipresnės. Keliaujant po Europą, galima aplankyti daugybę įvairių dailininkų muziejų. Mane džiugina, kad mes gyvename laikais, kai panašūs muziejai dedikuojami ir muzikos legendoms (nenuvertinant klasikinės muzikos asmenybių). Nors vis daugiau XX amžaiaus atlikėjų išeina, bet tokios ekspozicijos leidžia jų atminimą įtvirtinti ir nepamiršti kaip jie užsitarnavo savo statusą muzikos Olimpe.</p><h4>Apie tuos, kurie neišėjo ir niekada neišeis</h4><p>Bet yra vieni, kurie seniausiai užsitarnavo savo statusą, bet net neketina išeiti. Jiems nereikia muziejų, nes jie patys gali parodyti save. Ir tai yra geriausias dalykas, ką jūs dar galite pamatyti. Žinoma, The Rolling Stones. <br>Negaliu sugalvoti “legendiškesnės” grupės, kuri dar nėra išmirusi/išsiskirsčiusi ir neišsibezdėjusi. Ir galvojau, kad jų niekada nepamatysiu gyvai. Nes svajonės turi turėti neįmanomumo jausmą. Na ir dėl jų amžiaus. Vis tik Jaggeriui jau 74. Bet šią svajonę pavyko įgyvendinti. Ir neatmetu galimybės, kad mačiau juos ne paskutinį kartą. Nes tikrai suabejojau reiškiniu vadinamu “senatvė”. Per daug nesiplėsiu, nes viską paaiškina šio koncerto pradžia:</p><iframe src="https://cdn.embedly.com/widgets/media.html?src=https%3A%2F%2Fwww.youtube.com%2Fembed%2FpNgk7wSxtpM%3Ffeature%3Doembed&amp;url=http%3A%2F%2Fwww.youtube.com%2Fwatch%3Fv%3DpNgk7wSxtpM&amp;image=https%3A%2F%2Fi.ytimg.com%2Fvi%2FpNgk7wSxtpM%2Fhqdefault.jpg&amp;key=a19fcc184b9711e1b4764040d3dc5c07&amp;type=text%2Fhtml&amp;schema=youtube" width="854" height="480" frameborder="0" scrolling="no"><a href="https://medium.com/media/e21f31f954f504470ebe98a4a3f1fde7/href">https://medium.com/media/e21f31f954f504470ebe98a4a3f1fde7/href</a></iframe><p>Šitame prastos kokybės įrašė užfiksuota galingiausia koncerto pradžia kokią esu matęs. Žinoma, magijos prideda ir šešiasdešimt tūkstančių fanų (pilnas Olimpinis stadionas), kurie leidžia tą nuostabų garsą.</p><p>O toliau viskas tiesiog praplaukė. Jaggerio balsas yra stebėtinai geros būklės. Keith Richardsonas kiek labiau pavargęs, bet visiškas Dievas. Ronnie Woodo man visada buvo toks žiauriai keistas žmogus, kurio aš negaliu apibūdinti, ir tas keistumas man kelia malonų jausmą. Kažkoks nelogiškas sakinys. Kaip ir sakiau, negaliu apibūdinti. Taip jaučiuosi ir po koncerto. Bet labiausiai man patiko Charlie Wattso ramumas prie būgnų. Toks kontrastas su kitais ekstravagantiškais grupės nariais. Jie staiposi, šokinėja, o jis akmeniniu veidu sėdi prie būgnų. Kai buvo momentas senukams pailsėti ir Jaggeris pristatinėjo kitus muzikantus, jis vienintelis net nepersirengė. Atrodo, visiškai susitelkęs į grojimą. Žinoma, negaliu sakyti, kad amžius nesijaučia, bet tai ką jie vis dar sugeba yra unikalu. Po poros dienų buvo mano senelio gimtadienis, tai palinkėjau jam Jaggerio sveikatos. Atrodo, kad jie dar koncertuos ir koncertuos.</p><p>Tai nebuvo geriausias koncertas mano gyvenime, dėl objektyvių, ir tuo labiau subjektyvių, priežasčių. Prisikabinčiau prie setlisto, šiaip mano muzikos skonis yra nukeliavęs neaišku kur. Bet tokiame koncerte negali nesižavėti. Matai legendas, matai pastarųjų penkiasdešimties metų muzikos istoriją. Gaila, kad koncertų Europoje nebuvo daug. Soldoutai įvyko labai greitai. Bet tikiu, kad tai nebuvo paskutinė proga juos išgirsti ir linkiu kitą kartą nepraleisti šanso. Bet užbaigti pastraipos sakiniu “Jie nekoncertuos amžinai” negaliu. Visko gali būti.</p><h4>Vietoje muzikinės pabaigos</h4><p>Šį kartą nebus jokios dainos. Klausykite David Bowie, ar Rolling Stones. Ir nusipirkite bilietus į kokį nors koncertą, nes Vilnius tapo nuostabia vieta gyventi. Bent dėl muzikos. Būčiau išleidęs labai daug pinigų ant Future Islands, Benjamin Clementine, Motorama, Michelle Gurevich, Fink, Super Besse (gerai, čia panašiai pinigų, kiek ant Rolling Stones išleidau…). SINICKIS (šitas, kiek suprantu, vėl bus kitoks negu praeiti). Galų gale Nelly Furtado visai ok. Gaila Nelly areštavo, panašu, kad bus antras atšauktas koncertas per 3 metus.</p><p>O dabar lekiu pas (galbūt) ateities legendą Lorde. Simboliškai pridedu jos atliktą David Bowie coverį. Jis vienas iš geresnių tarp tų, kurie atsirado po atlikėjo mirties.</p><iframe src="https://cdn.embedly.com/widgets/media.html?src=https%3A%2F%2Fwww.youtube.com%2Fembed%2FC7l3y7LOzLc%3Fstart%3D647%26feature%3Doembed%26start%3D647&amp;url=http%3A%2F%2Fwww.youtube.com%2Fwatch%3Fv%3DC7l3y7LOzLc&amp;image=https%3A%2F%2Fi.ytimg.com%2Fvi%2FC7l3y7LOzLc%2Fhqdefault.jpg&amp;key=a19fcc184b9711e1b4764040d3dc5c07&amp;type=text%2Fhtml&amp;schema=youtube" width="854" height="480" frameborder="0" scrolling="no"><a href="https://medium.com/media/12b72f64850d7bc7117d3abac5a67d99/href">https://medium.com/media/12b72f64850d7bc7117d3abac5a67d99/href</a></iframe><img src="https://medium.com/_/stat?event=post.clientViewed&referrerSource=full_rss&postId=5dadb4cde207" width="1" height="1" alt="">]]></content:encoded>
        </item>
        <item>
            <title><![CDATA[Mėnuo Katalonijoje]]></title>
            <link>https://medium.com/@azdanovicius/m%C4%97nuo-katalonijoje-e257a7204296?source=rss-60ed37a1987------2</link>
            <guid isPermaLink="false">https://medium.com/p/e257a7204296</guid>
            <dc:creator><![CDATA[Arnas Zdanovičius]]></dc:creator>
            <pubDate>Tue, 03 Oct 2017 15:39:07 GMT</pubDate>
            <atom:updated>2017-10-03T15:43:07.975Z</atom:updated>
            <content:encoded><![CDATA[<p>Šiandien yra lygiai 4 savaitės kaip esu Barselonoje. Apsimeskim, kad visi mėnesiai yra kaip vasaris ir tai yra mėnuo. Gana keistas laiko tarpas, kai dar nelabai galiu sakyti “gyvenu”, bet jau ir nebesijaučiu įprastu turistu. Šitas įrašas apie mano rugsėjį Barselonoje iš lėto bandant pažinti miestą ir pažinti save. Tradiciškai (nes antras kartas man jau yra tradicija) muzikinis fonas: <a href="https://www.youtube.com/watch?v=5HXAbKUmxRM">Garbanotas Bosistas — Last Summer’s Day</a></p><p><strong>Tobulo hostelio beieškant</strong></p><p>Vienas įdomesnių, mano viešnagės Barselonoje, aspektų — kas 2–3 dienas kintanti gyvenamoji vieta. Per 28 dienas gyvenau 9 skirtinguose hosteliuose ir 3 naktis praleidau draugų Airbnb kambaryje. <em>Hostelyje, kuriame esu apsistojęs šiuo metu pirmą kartą pasiėmiau papildomą ketvirtą naktį. Nu nes tikrai patiko. Labai teigiami atsiliepimai. Iš to kiek gyvenęs, tai super. <br></em>Kai kurie hosteliai buvo labai skirtingi. Nuo skeiterių (pasirodo, pasaulyje, tai yra subkultūra) hostelio, kuriame, vakarais, kalant ‘Despacito’, visi kala sangrija ir žaidžia beer pongą (šitam hostelyje aš rašiau magistrinį…) iki nomenklatūrinių poilsio namų miesto pakraštyje, kuriame 70% darbuotojų yra su Dauno sindromu (puiki non-profit iniciatyva). Nuo hi-tech hostelio, kuriame viskas yra taip eco-friendly ir smart, kad žmonės nebesišneka tarpusavyje, iki hostelio įrengto bute, kuriame kažkaip sukurta šeimos atmosfera, kambariuose neuždarinėjamos durys ir valgomos bendros (NEMOKAMOS!!!) vakarienės. <br>O tokia beprotiška gyvenamųjų vietų kaita nutiko visai neplanuotai. Atvykdamas galvojau, kad reikės susirasti kažką ilgėliau, gal sąvanoriauti hostelije už pastogę, gal kažką… Bet dar gyvendamas pirmame supratau, kad nenoriu. Dažnesnė vietos kaita neleis užsisėdėti, būsiu mobilesnis ir lankstesnis. Taip pat pastebėjau, kad dažnai keičiant vietą galima sutaupyti, nes skirtinguose hosteliuose, skirtingos savaitės dienos yra brangesnės. Taip ir prasidėjo mano “kombinavimas”.<br>Į savo antrąjį hostelį, kuris yra 12 km nuo miesto centro nusprendžiau eiti pėsčiomis (žinoma su kuprine), nes kodėl ne. Kelionė buvo ilga… Bet ne dėl to, kad reikėjo daug eiti. Dėl to, nes reikėjo daug sustoti. Toks “priverstinis” vaikščiojimas mane atvedė į neturistines miesto erdves. Radau aikštę, kurioje nėra nei vieno turisto, tik vietiniai jaukiai kavinukėse geriantys rytinę kavą. Netyčia funikulieriumi užsikėliau ant kažkokio kalno. Nuo jo atsiveria viso miesto panorama, kuria grožėjausi VIENAS. Vėliau ėjau žvyrkeliu per rezervatą/parką, kuriame įrengtos hikinimo trasos. VIENAS! Vietomis net nejauku buvo, kaip kokiam Lazdynų pasakų parke. Lyg ir nieko aplinkui nėra, bet tai ir yra baisiausia. Apie visas šias vietas taip ir nebūčiau sužinojęs jeigu mėnesį būčiau gyvenęs vienoje vietoje. Taip aš supratau, koks yra didžiausias kintančios vietos privalumas. Šiandien, geografiškai jaučiuosi pagyvenęs visose Barselonos vietose, kuriose norėčiau pagyventi. Kai ką atradau netyčia, kai ką aplankiau, nes buvo pakeliui. Šiandien jau žiūriu į patogumą ir atstumą iki universiteto (ten, deja, kartais irgi apsilankau).</p><p><strong>Turistas, ar gyventojas: Būti ar nebūti. Kur dėsime kablelį? Gyvenamojo statuso takoskyros XXI amžiuje.</strong></p><p>Tos keturios savaitės buvo gana skirtingos. Pirmosios buvo aptemdytos magistrinio rašymo. Nepaisant to, kad atvykau į miestą, apie kurį svajojau ne vienus metus, nemažai laiko praleidau hosteliuose sėdėdamas prie ekrano ir skaitydamas apie Sovietų sąjungą. To laiko tarpo žalą galima jausti iki dabar (pavyzdžiui šios pastraipos pavadinime). Vėliau atėjo išsilaisvinimo savaitė, kai galėjau daryti visiškai ką noriu. Tai nieko ir nedariau… Vaikščiojau po miestą, skaičiau “užmestas” knygas, kurioms neradau laiko. Buvau parodoje “David Bowie Is”, kuri beveik verta atskiro įrašo, todėl ir nesiplėsiu. Laikas sau yra toks pats svarbus, kaip ir laikas miestui. Ir tik paskutinė rugsėjo savaitė man priminė, kad žmogus vis tik yra socialus gyvūnas, nes atvyko aplankyti draugai. Andrius ir Karolis gali paliūdyti, kad pirmąją dieną tikrai jautėsi, kad mažai bendrauju su aplinka… Taigi, gyvenimas trumpam labai pakito. Per 6 dienas suvaikščiojome apie 100 kilometrų, pralėkėme visus svarbiausius turistinius objektus. Nuo svarbiausio religinio centro (Sagrada Familia) iki svarbiausių sekuliarių maldos namų (Camp Nou). Paradoksalu, kad ketvirtą savaitę labiausiai jaučiausi kaip turistas.</p><p>John Cleese (vienas iš Monty Python kūrėjų), kalbėdamas apie kūrybiškumą, išskiria uždarą ir atvirą mąstymo modelius. Pastarasis yra būsena, kurioje dažniausiai būna turistai. Tu daug atviriau stebi aplinką, viskas atrodo pribloškiančiai ir naujai. Ir tai yra labai gerai. Tačiau dažnai keliaujant vyrauja neigiamas požiūris į buvimą turistu. Žmonės nuo to bėga. Daugelis stengiasi kuo labiau įsitrinti į vietinių gyvenimą, įmituoti jų įpročius. Tai patvirtina puslapio likealocalguide.com populiarumas. <br>Ilgesnis apsistojimas Barselonoje leidžia priartėti prie vyraujančio gyvenimo būdo, bet visada stengiuosi nepamiršti, kad esu turistas, nes tai padeda išlikti atviru aplinkai ir sau. Man tai skatina domėjimąsi ir savirefleksiją. Pastarasis dalykas ypač svarbus, nes tai yra pagrindinis mano kelionės tikslas. Gyvenime daug dalykų kinta ir ateina laikas prisitaikyti prie to, judėti į priekį. Būtent atsivėrimas sau pačiam padeda atrasti kryptį.</p><p>Šitą tekstą simboliškai publikuoju po mėnesio. Bet tai nereiškia, kad kitas bus po dar mėnesio. Esu numatęs parašyti kelis, kiek siauresnius tekstus apie įvairias patirtis. Šis buvo bendresnis, tarsi antroji pratarmė, kurioje daugiau kalbu apie formą, bet ne apie turinį. Dėl techninių, logistinių ir menedžmento problemų nėra nuotraukų. Bet ateityje jos bus.</p><p>Ir tradiciškai. Mano šio mėnesio muzikinis fonas — Garbanotas Bosistas — Last Summer’s Day.</p><iframe src="https://cdn.embedly.com/widgets/media.html?src=https%3A%2F%2Fwww.youtube.com%2Fembed%2F5HXAbKUmxRM%3Ffeature%3Doembed&amp;url=http%3A%2F%2Fwww.youtube.com%2Fwatch%3Fv%3D5HXAbKUmxRM&amp;image=https%3A%2F%2Fi.ytimg.com%2Fvi%2F5HXAbKUmxRM%2Fhqdefault.jpg&amp;key=a19fcc184b9711e1b4764040d3dc5c07&amp;type=text%2Fhtml&amp;schema=youtube" width="640" height="480" frameborder="0" scrolling="no"><a href="https://medium.com/media/c400bb3884140c84c9aa7a618cd91013/href">https://medium.com/media/c400bb3884140c84c9aa7a618cd91013/href</a></iframe><p>Nors į Barseloną formaliai atvykau rudenį, bet jaučiuosi kaip rugpjūtį. Gal dėl oro temperatūros, kuri svyruoja nuo 20 iki 25 laipsnių. Gal dėl to, kad vasarą man prasidėjo tik liepą, kai grįžau po ilgesnio pasibuvimo Islandijoje. Daina apie užstrigimą paskutinėje vasaros dienoje, man labai tinka. Vyraujanti lėta, plaukianti nuotaika, puikiai dera prie dar vis saulėtų, bet nebe tokių kaitrių dienų. Kartu jaučiasi ir vasariškas lengvumas, bet ant slenksčio jau ruduo, kai gyvenimo ritmas suintensyvėja. Ir nors širdis pasiliko vasaroje, protas priverstas judėti. Aš taip jaučiausi, kai hostelije vargau rašydamas magistrinį, o aplink žmonės (skeiteriai) važinėjo ant hostelije įrengtos rampos. Galiausiai, tai daina apie žmogaus santykį su praeitimi, kurioje kartais per ilgai pasilieki, kai tuo pačiu bandai judėti į priekį. Labai aktualu man (ir mano magistriniui). Garbanotas Bosistas išleido ją tada, kai panašiai jaučiuosi ir pats. Ne kartą esu sakęs, kad su jų muzika jaučiu kažkokį gilesnį ryšį ir augu kartu nuo kokių ~15 metų. Jie keitėsi tada, kai keičiausi ir aš. Tai labai padeda “išjausti” jų muziką, todėl džiaugiuosi, kad jie išleido tokį šedevrą. Smagu, kad maždaug pusė komentarų po video yra ne lietuvių. Tai geras paskutinių metų darbo įvertinimas. Tik peržiūrų mažokai, tai prisidėkite prie šios neteisybės ištaisymo.</p><p><em>Got stuck in the last summer’s day <br>My mind rolled on but the heart stayed <br>Stretch out your white hand, reach back in time <br>Bring back my heart, reunite with my mind</em></p><p><em>Lord, I really need to get moving <br>Lord, you know I gotta get moving on</em></p><p><em>On my way home everyone’s much like you <br>Come kiss my eyes any make-up will do <br>Touch your hair, bite your lip, leave the rest to the heart <br>In this circle game I just don’t know where to start</em></p><img src="https://medium.com/_/stat?event=post.clientViewed&referrerSource=full_rss&postId=e257a7204296" width="1" height="1" alt="">]]></content:encoded>
        </item>
        <item>
            <title><![CDATA[The Fell into the Fall]]></title>
            <link>https://medium.com/@azdanovicius/the-fell-into-the-fall-73c94ae8fbb4?source=rss-60ed37a1987------2</link>
            <guid isPermaLink="false">https://medium.com/p/73c94ae8fbb4</guid>
            <category><![CDATA[erasmus]]></category>
            <category><![CDATA[keliones]]></category>
            <category><![CDATA[music]]></category>
            <dc:creator><![CDATA[Arnas Zdanovičius]]></dc:creator>
            <pubDate>Fri, 01 Sep 2017 14:08:44 GMT</pubDate>
            <atom:updated>2017-09-01T14:11:10.777Z</atom:updated>
            <content:encoded><![CDATA[<p>*Prieš skaitant siūlau pasileisti šią dainą — <a href="https://www.youtube.com/watch?v=JJS5ywEIsA4">Rhye — The Fall</a> *</p><p>Šiandien prasideda ruduo, sezonas, kuris britų mokslininkų (ir ne) dažnai vadinamas “Fall”. Man visada atrodė labai gražu pavadinti metų laiką, kai krenta lapai, žodžiu, kuris reiškia kritimą. Rudenį, kuris šiandien prasidėjo, aš irgi pavadinčiau kritimu, nes jau antradienį leidžiuosi į kelionę, savo pobūdžiu šiek tiek primenančią laisvą kritimą. Dar nežinau kur gyvensiu, nežinau kaip išgyvensiu, tik keli (pigūs) lėktuvų bilietai nubrėžia geografines gaires. Tris mėnesius vienas (s)krisiu Ispanijoje, Maroke ir Portugalijoje tik su 40 litrų kuprine, kuri bus panašiausias į namus dalykas. Jausmas lyg krisčiau į nežinią, bet saugos diržų atsisakymas suteikia daugiau adrenalino ir romantikos patirčiai, kuri manęs laukia.</p><p><strong>O tai tu ne į Erasmusą?</strong></p><p>Klausimas, kurį labai dažnai man užduoda žmonės išgirdę mano planus. Iš tiesų, viskas prasidėjo nuo Erasmuso, nuo noro paskutinį kartą pasinaudoti šia nuostabia (nors nemanau, kad akademiškai prasminga) galimybe. Ir kartu tai buvo noras pabėgti nuo savo studijų. Nors esu labai patenkintas savo magistro programos kokybe, ji man padėjo iki galo suprasti, kad studijos mylimame TSPMI iki galo neužpildo kažkokios tuštumos, kurią visą laiką jaučiu. Kažko trūksta. Ir nors kurį laiką galvojau, kad studijos Barselonoje išspręs mano bėdą. Pamatęs angliškų dalykų sąrašą, kuris susideda vien iš teisės dalykų (viktimologija skambėjo įdomiausiai…), supratau, kad mane tai pribaigs galutinai. Tuomet pradėjau svarstyti savo galimybes. Patekau į vasaros mokyklą Islandijoje, kuri užtikrino tai, kad man nebėra būtina gauti papildomų kreditų. Ir supratau, kad turiu nuostabią galimybę įgyvendinti seną svajonę — ilgesnį laiką pakeliauti vienas (verkia mano magistrinis darbas, bet dėl jo grįšiu anksčiau). Vietoje to, kad sėdėčiau ir keikčiau save bandydamas įsiteigti, kad ir pietuose egzistuoja studijų kokybė, keliausiu ir stengsiuosi geriau suprasti kaip užpildyti tą tuštumą, kurios niekaip nepavyko užpildyti studijoms. Šiuo metu man tai yra pats svarbiausias klausimas tolimesnei karjerai pabaigus magistrą. Tai yra svarbiausias mano rudens <strong>kritimas</strong> — į save.</p><p><strong>Kodėl tu visa tai skaitai?</strong></p><p>“O tai tu visą laiką vienas čia?” Tai yra antras pagal dažnumą klausimas, kurį girdžiu. Ir tai natūralu, keliauti vienam bus tikrai vieniša. Pirmą kartą švęsiu gimtadienį vienas (lėktuve Fez — Sevillia, tai labai nesiskundžiu). Man ir šiaip dažniausiai sunku palaikyti santykį per atstumą. Žinoma, jausiuosi vienišas. Todėl socialiniai tinklai yra labai svarbūs. Šiam tikslui nusprendžiau susikaupusias mintis rašyti į Medium. Tai mane paguos, kad aš kažkaip palaikau ryšį su žmonėmis likusiais Lietuvoje. Jeigu kas nors pasiilgs, visada galės patikrinti šitą profilį ir pažiūrėti ką aš veikiu. Skamba super. Bet šiaip tai nėra pagrindinis motyvas.<br>Viskas yra daug savanaudiškiau. Kelionių blogai yra vienas neįdomesnių dalykų internete, nes jie įdomiausi tam, kuris rašo. Tai mano Medium profilis tikrai netaps niekuo išskirtinis. Nežinau kodėl žmogus, kuris manęs nepažįsta turėtų skaityti. Įdomu bus nebent draugams (nebūtinai). Bet pagrindinė nauda man, tai padės geriau prisiminti patyrimus ir susisteminti mintis. Rašyčiau dienoraštį, bet nematau iš to daug prasmės. Nežinau, kiek vertinga ta mintis, kurią reikia slėpti. O taip pat visiškai nejaučiu atsakomybės prieš save. Po pirmų dienų, dienoraštis liktų pamirštas. Tiesiog sugadinčiau gražų sąsiuvinį ir dar pragaiščiau daug laiko tą sąsiuvinį rinkdamasis (nes velnias slypi detalėse, viršelis yra pusė dienoraščio).Tai, kad dabar parašiau, jog skelbsiu kažką viešai, mane jau įpareigoja iš tikrųjų tai daryti. Nes ką žmonės pasakys jeigu apsimeluosiu. Ir galiausiai aš tiesiog noriu kuo daugiau praktikos rašymui. Man tai patinka daryti, bet aš labai labai negaliu tam prisiversti, nusiteikti. Noriu įprasti, todėl reikia prisigalvoti įvairių “atmaskių”. Pavyzdžiui rašyti blogą. Kadangi neapsisprendžiau kaip pavadinti wordpress’ą (“Kai ištinka Pirėnų saulytė” ar “Krentančių rudeninių kserofitų lapų cirkelis”), tai tiesiog susikūriau Medium paskyrą.</p><p><strong>Planai</strong></p><p>Čia (į Medium) rašysiu ilgesnius tekstus, kurie stengsiuosi, kad turėtų ką nors prasmingo, gal juokingo, gal kažką taip su mintim apie mano klajoklio gyvenimą. Artimiausi tekstai turbūt bus apie mano rankinio bagažo dydžio kuprinę iš kurios gyvensiu visą laiką(žinau, beprotiškai įdomi tema, hold your horses) ir apie detalesnius kelionės planus ir tikslus (kur, ką ir kaip, geografijos geekai vienykitės). Pastarasis gal bus įdomesnis, bet kelia daug pavydo. Jeigu suintrigavo mano ateinančių 3 mėnesių kritimai siūlau sekti šitą profilį, nuorodomis dalinsiuosi ir Facebooke. Kažką rašysiu ir ten. Bet čia bus galima geriausiai pajusti, kuo aš gyvenu, ką valgau, kuo aš alsuoju (ok, too much). Tai kaip ir visai tikiuosi skaitomumo iš draugų. Gale trimestro prasiųsiu trumputį testuką ir patikrinsiu kaip aktyviai skaitėte. Arba nebūtinai. Taip pat sekite Instagramą. Stengsiuosi jame stebinti save ir jus savo estetiniu pojūčiu. Nors, jaučiu tiesiog bandysiu būti juokingas. Nebūtinai sėkmingai. <br>Follow&amp;Like&amp;Share @azdanovicius</p><p><strong>P.S. Muzika</strong></p><p>Gal keliausiu ir vienas, bet mane visada lydės muzika. Ir kadangi apie muziką mėgstu rašyti labiausiai (ir tingiu rašyti labiausiai), kiekvieną įrašą pradėsiu ir užbaigsiu viena kita muzikine impresija. Laiko turėsiu daug, manau, atradimų irgi. Taigi stengsiuosi pridėti kažką, kas tinka prie teksto, ar prie įspūdžių ir siūlau skaitant tekstą pasileisti tą dainą. Jeigu tingėsit visą tekstą skaityti tai bent dainų paklausykit. Gal net taip geriau.</p><p>Taigi pirmo teksto proga skamba Rhye — The Fall. Daina, kuri mane lydėjo šią vasarą. Kaltinu save, kad tik prieš Positivus nusprendžiau pradėti klausyti Rhye. Nes tai yra labai labai gražu. Ir labai melancholiška. Daina įkvėpė mane parašyti šį tekstą, nes ji puikiai atspindi mano sumišusią būseną šiuo metu.</p><p><em>Don’t run away, don’t slip away my dear<br>That should be worse<br>That should be worse that explain away<br>But I’ll talk time and twisted</em></p><iframe src="https://cdn.embedly.com/widgets/media.html?src=https%3A%2F%2Fwww.youtube.com%2Fembed%2FJJS5ywEIsA4%3Ffeature%3Doembed&amp;display_name=YouTube&amp;url=https%3A%2F%2Fwww.youtube.com%2Fwatch%3Fv%3DJJS5ywEIsA4&amp;image=https%3A%2F%2Fi.ytimg.com%2Fvi%2FJJS5ywEIsA4%2Fhqdefault.jpg&amp;key=a19fcc184b9711e1b4764040d3dc5c07&amp;type=text%2Fhtml&amp;schema=youtube" width="854" height="480" frameborder="0" scrolling="no"><a href="https://medium.com/media/4309a21e1ad3dde83655e3c42e6fe8b1/href">https://medium.com/media/4309a21e1ad3dde83655e3c42e6fe8b1/href</a></iframe><img src="https://medium.com/_/stat?event=post.clientViewed&referrerSource=full_rss&postId=73c94ae8fbb4" width="1" height="1" alt="">]]></content:encoded>
        </item>
    </channel>
</rss>