Keista. Neprisimenu šio failo, bet sprendžiant iš jame pateiktų požymių, jie tikrai mane paveikė ir jais vadovaujuosi.

Nieko neredagavau ir tiesiog įkėliau čia.

P.s. Aš nesu šio teksto autorius.

1. Jūs daug laiko eikvojate dalykams, kurie to neverti

Interneto žaidimai. Televizorius. Daug maisto. Daug alkoholio. Daug tuščių pokalbių. Sąrašą galima tęsti. Pamąstykite apie savo gyvenimą: kur ir kaip jūs leidžiate laiką? Ar tai atneša jums pasitenkinimą ir naudą?

2. Jūs nuolat skundžiatės

Savo darbu, savo viršininku, savo užmokesčiu, savo kaimynais ar vyru? Jeigu taip, jūs iš esmės nieko nekeičiate, bet spinduliuojate neigiamą energiją. Pasistenkite kalbėti apie tai, kas jus džiugina, ir apie tai, ką mėgstate, o ne apie tai, kas jums nepatinka.

p.s. apie skundimasi rašiau ČIA.

3. Jūs netobulėjate

Nejudantis vanduo tvenkinyje užželia maurais. Taip ir mūsų protas — jei nesimokote ko nors naujo, stovite vietoje. Nauji iššūkiai grūdina.

4. Jūsų vidinis dialogas visada negatyvus

Jei nuolat galvojate, kad jums nepavyks gauti paaukštinimo ar įkurti savo verslo, nes nesate tokia protinga kaip X ir graži kaip Y, galvojate teisingai. Jums tikrai nepavyks. Kol taip galvosite. Ką begalvotumėte, tai netrukus ir taps jūsų realybe. Taigi — kontroliuokite mintis.

5. Jūs nepatiriate įkvėpimo

Ar kam nors jaučiate aistrą? Juk turi būti kažkas, ką darydami nejaustumėte bėgančio laiko — taip įtrauktų procesas. Susiraskite užsiėmimą, kuris džiugintų.

6. Jūs neplanuojate ateities

Smagu, kad išminčiai pataria gyventi šia diena ir džiaugtis šia akimirka, bet kartais verta nukreipti mintis į ateitį ir pagalvoti: kur einu ir kur noriu nueiti? Jei neturite nei plano, nei tikslo, esate panašus į dreifuojančią valtį.

7. Jūs bendraujate su žmonėmis, kurie jus traukia žemyn

Galbūt su jais miela ir paprasta, bet visada liksite ant to paties laiptelio: apkalbos prie taurės vyno… Be to, kaip visada reikės išklausyti jų skundus, kokia prasta valdžia, koks blogas oras ir koks nenusisekęs jų gyvenimas. Jei bendraudami nepatiriate jokių teigiamų emocijų, pagalvokite: ar su tais žmonėmis susitikinėjate? Kas, kad esate pažįstami nuo darželio laikų. Bendraukite su tais, kuriais žavitės

8. Jūs esate priklausomi nuo savo telefono

Jūs iš tų, kurie nuolat siuntinėja SMS ir negali atsitraukti nuo telefono net pietaudami ar leisdami laiką su mylimu žmogumi? Apgailėtinas vaizdelis: pora ateina į kavinę pavakarieniauti ir abu, užuot meiliai bendravę, įlenda į savo telefonus…

9. Jūs švaistote pinigus

Yra didelis skirtumas tarp „aš noriu“ ir „man reikia“. Yra žmonių, paskendusių kredituose, bet vis vien perkančių brangius vardinius daiktus ir prabangius automobilius, nes jie niekaip negali atsisakyti sėkmės lydimo žmogaus įvaizdžio. Ko mums labiausiai reikia? Paprastų dalykų. Ir mylimo žmogaus šalia.

10. Jūs neišsimiegate

Jei aiškinate, kad esate per daug užsiėmę, kad galėtumėte normaliai išsimiegoti, labai klystate. Tai tik žalingas jūsų įprotis: ilgai naktinėti, o paskui skųstis, kad miego maža. Įpraskite nueiti miegoti daug anksčiau — pamiršite nuovargį ir susierzinimą.

11. Jūs neskiriate dėmesio savo kūnui

Nieko naujo: patys žinote, koks svarbus sportas ir sveika mityba. Ir ne todėl, kad pagaliau netektumėte tų papildomų kelių kilogramų. Sveikas gyvenimo būdas pirmiausia turi įtakos jūsų psichinei sveikatai ir bendrai savijautai.

12. Jums tiesiog nepatinka jūsų gyvenimas

Jei nesijaučiate laimingi, laikas kažką keisti. Nelaukite, kol savaime kažkas išsispręs, kad laikui bėgant bus geriau, kad priprasite, kad visi taip gyvena. Metas išeiti iš komforto zonos! Didžiausia kliūtis dažniausiai yra mūsų pačių mintys (ne aplinkybės ir kiti žmonės), tad bandykime jas keisti!

Kas bendro visuose punktuose?

Žodis “Jūs”

Mes esame atsakingi už viską.

Ne tėvai.
Ne aplinka.
Ne gydytojas.
Ne draugai.
Ir ne bosas.

Mes esame atsakingi už viską.

Imkimės atsakomybės.

Balticmove

Išrašas iš dienoraščio, kurį rašau kiekvieną dieną paskutinius tris metus:

“2021–02–02. Vakar pasišnekėjau su Luka ir jis pasakė, kad pradėjo badauti vieną dieną per mėnesį. Aš nusprendžiau prisijungti ir darysiu tai rytoj.”

“2021–02–03. Šiandien visą dieną badavau, gėriau tik vandenį. Jaučiuosi gerai ir patenkintas savimi, kad tai įvykdžiau. Taip pat gavau siuntinį iš tėvų su dešromis ir šakočiu. Taip skaniai kvepėjo!!! Bet nė trupinėlio neparagavau.”

Nuo tos dienos pradėjau badauti kartą per mėnesį. Dažniausiai vieną, kartais dvi , o kartą ir tris dienas. Pasidalinsiu, ko tai mane išmokė.

Badavimas yra susilaikymas nuo bet kokio kalorijų turinčių maisto ar gėrimo. Tai gali trukti nuo keleto valandų iki 40 dienų (pvz., TrueNorth klinika amerikoje teikia tokias paslaugas). Pasaulio rekordas yra 382 dienos (nors buvo suvartota šiek tiek kalorijų badavimo metu, asmuo neteko 125kg).

Daugeliui badavimas asocijuojasi su svorio mažinimu, tačiau tai neturėtų būti tikroji priežastis, nes:

• tai gali sumažinti jūsų minimalų dienos kalorijų poreikį, todėl po badavimo, tikėtina, svoris sugrįš “su kaupu”;
• tai gali sumažinti raumenų kiekį, kas tikrai sumažins minimalų kalorijų poreikį ir, galbūt, svoris bus mažesnis, bet neatrodysite “geriau”.

Yra ir protarpinis badavimas, kuris sudarytas iš dviejų periodų:

1 — nevalgymo periodas trunkantis nuo 14 iki 20 valandų
2 — valgymo periodas trunkantis nuo 10 iki 4 valandų.

Toliau kalbėsiu apie visos dienos badavimą. Pvz.,
1-os dienos badavimas — sekmadienį suvalgoma vakarienė. Pirmadienį nevalgoma. Antradienį — valgomi pusryčiai ar pietūs.
2-iejų dienų padavimas — sekmadienį suvalgoma vakarienė. Pirmadienį ir antradienį nevalgoma. Trečiadienį — valgomi pusryčiai ar pietūs.
Ir t.t.

p.s. Galima gerti kavą (juodą, be cukraus, be pieno ar grietinėlės) ir arbatą (be medaus, cukraus ir kitų priedų). Tačiau jeigu paprastai geriate 1–2 puodelius kavos, o badaujant išgersite 5–6 — galite susidurti su kitomis problemomis nei tik su norėjimu valgyti. Nedarykite to.

1. Disciplina

Kada badauji negali sau sakyti “tik truputį; tik vieną kasnį; kramtomoji guma nesiskaito ir t.t.” Jeigu dalykas turi kalorijų — jo vartoti negalima ir jokių nuolaidžiavimų.

Kartais badauti paprasta ir lengva, kartais — sunkus, tačiau nė karto nesuklupau. Sau sakau “Rytoj nevalgysiu visą dieną” ir tikiu tuo. Nesakau “bandysiu rytoj nevalgyti”. Aš nebandau, aš darau.

Kaip ir su kitais dalykais gyvenime. Mes turime priimti sprendimą ir jo laikytis. Nekaltinti kitų dėl nesėkmių, ar neieškoti pasiteisinimų (apie tai rašiau ČIA), kodėl mums nepavyko. Reikia tiesiog daryti.

2. Sąmoningumas dėl jausmų

Kartais būdavau suirzęs dėl to, kad buvau alkanas. Dabar tai nutinka daug rečiau.

Badavimas padėjo man suprasti, kad mano nuotaika negali priklausyti nuo to, ar esu pavalgęs ar ne. Turiu sugebėti atskirti tai ir kai suprantu, kad visą dieną nelvagysiu, o reikės treniruotis pačiam, treniruoti kitus ir apskritai gyventi savo gyvenimą lyg įprastai — negaliu būti piktas/ liūdnas/ emocianalus.

Juk nesakysime darbe “šiandien aš būsiu blogos nuotaikos, nes badauju”. O gal geriau iš ryto pasakyti sau “šiandien būsiu ypač geros nuotaikos ir neleisiu, kad badavimas tai kontroliuotų”?

3. Dėkingumas maistui

Paskutinius du metus kiekvieną kartą prieš valgant sustoju ir mintyse padėkoju už maistą. Kartais tai trunka vos 5-ias sekundes, o kartais — 30 sekundžių.

Valgant pirmą maistą po badavimo negaliu nustykti vietoje, koks esu laimingas ir dėkingas. Ne tik, kad pagaliau valgau, bet kad galiu rinktis kada badauti. T.y., nereikia badauti dėl maisto stygiaus, kaip kai kuriems žmonėms.

4. Sveikatos privalumai

“Badavimas nėra vaistas, tai yra procesas, kuris padeda mūsų kūnui gyti pačiam” — TrueNorth Health Center

Žmonėms, turintiems naminių gyvūnėlių akivaizdu, kad sergant gyvūnai neėda ir leidžia kūnui gyti pačiam (tikrai nerekomenduoju nustoti gerti vaistus ir gydytis badavimu — pasitarkite su gydytoju!).

Badavimas gali mažinti kraujo spaudimą, insulino atsparumą (svarbu sergantiems diabetu) bei oksidacinį stresą (mažina laisvųjų radikalų kiekį, ko pasekoja stiprėja imunitetas, mažinami senėjimi procesai bei mažinama įvairių ligų tikimybė, pvz., Alzheimerio ir Parkinsono). — Varady ir kt. (2021) bei Toledo ir kt. (2020)

5. Psichologinis pasitenkinimas savimi

Prisimenu badaujant teko kepti šokoladainį ir naudojau šaukštą dubens išgramdymui. Gramdymas galvoju: “galėtum nulaižyti šauktą, juk niekas nesužinos, o ir taip jau yra vakaras ir praktiškai galima užskaityti badavimą kaip atliktą, nes 24 valandas nieko nevalgei.” Vos tik baigiau gramdyti iškart mečiau šauktą į kriauklę pilną vandens. Tikrai mečiau ir šypsojausi.

Po badavimo jaučiuosi gerai, nes pavyko ir “nesuklupau”. Tačiau norint nesuklupti, turite sau sakyti, kad “nevalgysiu visą dieną iki rytojaus”. Ar dvi dienas, bet NESAKYKITE “bandysiu nevalgyti”, “žiūrėsiu kaip seksis” ir t.t.

Badaujant 1–2 dienas gyvenu visiškai įprastai: sportuoju, esu aktyvus dienos metu ir t.t. Darau viską išskyrus nevalgau. Taip pat pastebėjau, kad noras valgyti dažnai ateina tam tikru laiku arba iš nuobodulio.

Todėl alkis yra labiau susijęs ne su fiziologiniu mūsų kūnu, bet su psichologiniu. Visi galime tai patvirtinti. Užsiėmus kažkokia įdomia veikla, mes pamirštame, kad nevalgėme pusryčių, o pietų laikas jau seniai praėjo.

Todėl turiu klausimą tau, ar nutrauksi savo valgymo seriją, kuri jau tęsiasi daugybę metų iš eilės?

Pasitark su gydytoju ir rekomenduoju tai daryti!

Elkis protingai.

Balticmove

Manome, kad mes patys kontroliuojame savo veiksmus, žodžius ir mūsų priimti sprendimai yra geriausi mums. Deja, taip nėra…

Jau ne kartą citavau D. Kahneman knygą “Greitas ir Lėtas mąstymas”, kad žmonės nėra nei racionalios, nei logiškos būtybės (ČIA).

Knygoje Slaptieji smegenų gyvenimai rašoma, kad mūsų sprendimus priima pasąmonė, o sąmonė racionalizuoja, t.y., suranda priežastis, kodėl toks sprendimas buvo priimtas. Nors galvojame, kad mes priimame sprendimus, iš tikro taip nėra.

Iš knygos:

“Daugumos savo veiksmų, minčių ir jausmų mes negalime sąmoningai valdyti. Neaprėpiamos neuronų džiunglės naudojasi atskiromis programomis. Sąmoningas „aš” — tas „aš“, kuris kas rytą įsijungia mums nubudus — yra tik menkutė mūsų smegenų veiklos dalelė. Ir nors mūsų vidinė būsena yra pavaldi smegenų funkcionavimui, mūsų smegenys gyvena dar ir atskirą savo gyvenimą. <…> mūsų sąmonė yra tarsi menkutis keleivis be bilieto transatlantiniame garlaivyje, visus kelionės nuopelnus susižeriantis sau ir deramai nė neįvertinantis jam po kojomis esančios masyvios technikos.”

Kartais negalime paaiškinti, kodėl mus traukia žmogus. Kartais nesuprantame, kaip galėjome taip pasielgti.

Visai nesvarbu, ar priimant sprendimus dalyvauja sąmonė. Daugeliu atvejų sprendimai priimami nesąmoningai (galbūt priimsime sprendimus dėl pavyduliavimo kam nors, riebaus maisto pomėgių ir t.t.) <…> mūsų smegenys veikia autopiloto režimu, o protas teturi labai ribotą prieigą prie to milžiniško ir paslaptingo anapus jo gaudžiančio fabriko. <…> pavyzdžiui, sutelkę dėmesį į tai, kaip jūsų pirštai šokčioja virš pianino klavišų, deramai melodijos nebepaskambinsite.

…mūsų sąmonė yra tarsi menkutis keleivis be bilieto transatlantiniame garlaivyje, visus kelionės nuopelnus susižeriantis sau ir deramai nė neįvertinantis jam po kojomis esančios masyvios technikos…

Tačiau grįškime prie Viktor Frankl citatos skaitytos pradžioje, kur buvo minimas stimulas ir atsakas.

!!!Prašau dabar susikaupkite vienai minutei skaitydami toliau. Labai svarbu.

Paprastai kalbant:

Stimulas — tai dalykas, žodis, veiksmas, kuris sukelia mūsų reakciją.
Atsakas — tai pasakytas žodis, atliktas veiksmas ar gestas.

Tačiau tarp jų yra tarpas.
“Jame glūdi mūsų gyvenimas ir laisvė”.
Pavadinkime tai reakcija.

Reakcija — tai stimulo išauktas mąstymas.

Tai yra labai trumpas laiko tarpas (nuo sekundės dalies iki keleto sekundžių) kada turime priimti sprendimą/atsaką. Ir nors tai yra toks trumpas laiko tarpas, jis yra ypatingai svarbus. Ne be reikalo “Jame glūdi mūsų gyvenimas ir laisvė”.

Tačiau žinome, kad mes beveik nepriimame savo sprendimų, o juos tiesiog racionalizuojame. Pvz.:

“Viskas gerai, nereikia eiti ir šiandien į sporto salę, juk buvo sunki darbo diena”
“Tu nusipelnei naujų drabužių, nes išsiskyrei su mergina/vaikinu”
“Aišku gerai, kad apšaukei ją/jį, juk tai buvo būtina”
“Man reikėjo pakelti balsą, nes manęs nesuprato”

Kadangi turime vos sekundes tarp stimulo ir atsako, mes turime turėti ką nors labai paprasto, kas padėtų nuspręsti, kokį sprendimą/atsaką priimsime. Šiuo atveju gali padėti taisyklės (žinoma, tik tokiu atveju, jeigu bus jų laikomasi).

Keletas taisyklių pavyzdžių:

“aš sportuoju kiekvieną dieną. Sportas: treniruotė arba 10.000 žingsnių”

“aš nevalgau po 8 valandos vakaro”

“Nesinaudoju Facebook, Instagram prie vaikų”

***- pavyzdžiai yra tik demonstracinio pobūdžio. Susigalvokite, tai kas jums tinka.

1 — Kada galvosite “ar turėčiau sportuoti šiandien ar pailsėti” — žinosite, kad jeigu nepadarėte treniruotės, turite nueiti 10.000 žingsnių. Jeigu laikrodis/telefonas rodo 7584 žingsnius — jūs eisite pasivaikščioti.

2 — Kada jus pasieks stimulas, kad norite valgyti, pažiūrėsite į laikrodį ir jeigu bus 20:05 — nevalgysite.

3 — Kada jus pasieks stimulas, kad norite pasitikrinti Facebook ar Instagram bet jūsų vaikai bus šalia — nesitikrinsite.

Viskas yra paprasta, bet ne lengva.

Sugalvotos taisyklės leis mums pasirinkti, ką daryti ir ko ne.
Reikia disciplinos jas vykdyti.
Bet svarbiausia — nemeluoti sau.

Mūsų sąmonė gali pateisinti viską, ką padarysime. Tačiau kada mus pasiekia stimulas ir mes greitai sureaguosime į tai, mes galime pasirinkti atsaką.

Todėl noriu, kad perskaitytumėte citatą dar kartą.

Tarp stimulo ir atsako yra tarpas. Tame tarpe mes turime galimybę pasirinkti savo atsaką. Mūsų atsake glūdi mūsų gyvenimas ir laisvė — Viktor Frankl

Mums keičiantis, keisis ir taisyklės. Ir nors didžiąją gyvenimo dalį veikiame autopilotu, stenkimės tai sumažinti, nes tai yra mūsų gyvenimas ir mūsų laisvė.

Rinkimės protingai.

Balticmove

Pagalvoju ir suvokiu, kad tuose žodžiuose yra tiesos … Tačiau kai ką suprantu.

-Gal ir nėra aplink mane tokių kaip aš, bet būtent jie mane motyvuoja.

Daug kartų teko skaityti knygose, matyti video klipuose ar girdėti kitus kalbant — labai svarbu apsupti save su tinkamais žmonėmis.

“Jeigu esi protingiausias žmogus kambaryje — ieškok kito kambario”
“Parodyk 5 savo artimiausus draugus ir pasakysiu kas tu esi”
“Tu esi vidurkis savo 5 artimiausių draugų”

O ką daryti, jeigu nėra aplinkui žmonių su kuriais nori save apsupti?

Dėl savo gyvenimo būdo (ilgai neužsibūnant vienoje šalyje), ši problema mane persekioja ne vienerius metus, tačiau yra būdai, kurios naudoju ir man jie yra labai efektyvūs. Galbūt tai bus naudinga ir tau.

Susitikimai/pokalbiai internetu

Jei turi draugų, su kuriais norėtum praleisti daugiau laiko, bet jie gyvena kitame mieste/valstybėje? Šiais laikais tai nėra problema.

Turiu draugą su kuriuo jau esame įrašę virš 180 ilgų audio žinučių (15–45min). Su kitais gal bendraujame rečiau, tačiau vistiek stengiuosi neprarasti ryšio, nes motyvuojame vieni kitus siekti daugiau. To svarbą suprantame visi.

Podcastai/tinklalaidės

Tai yra vienas iš dažniausiai mane motyvuojančių metodų. Klausau juos pastoviai nuo 2016m. Manau esu perklausęs ±1000 skirtingų podcastų. Pradėjau klausyti apie fizinį rengimą ir sveikatą, o dabar klausau ir apie santykius, bendravimą, finansus ir kt.

Kodėl tai mane motyvuoja?

1. Žmonės dalinasi savo istorijomis, kaip pasiekė tai, ką kiti svajoja. Ką jie daro kasdien, ką valgo, kiek laiko praleidžia prie TV ar skaitydami ir t.t.
2. Jeigu jie jau 10,20,30 metų kasdien skaito, sveikai valgo, miega po 8 val. ir maudosi šaltam duše — beveik garantuota, kad ir aš taip darysiu

Tokių žmonių klausau daug.

Kaip galėčiau to nedaryti, jeigu jie kasdien man kalba tai į ausį?

p.s. daugumą podcastų klausau anglų kalba ir per paskutinius 7 metus kasdien girdint kalbant man į ausį angliškai pagerėjo mano anglų kalbos žinios ir stipriai sumažėjo akcentas.

Knygos

“Žmogus, kuris neskaito neturi jokio pranašumo prieš tą, kuris nemoka skaityti“— Mark Twain

Nors skaitymas man yra svarbus, reguliariai skaityti aš pradėjau tik būdamas 26. Todėl jeigu dar tau skaitymas nepatinka, tu — turi laiko. O jeigu patinka, bet neturi skaitymo įpročio — tau gali padėti straipsnis apie įpročius (spauskite ČIA).

Perskaitytos knygos:

2019–29
2020–23
2021–18
2022–26
2023–30+?

Skaitau ne tik profesines knygas ar kaip tobulėti asmeniškai, skaitau ir biografijas, motyvuojančias ir skatinančias elgtis panašiai. Pvz., S. Jobs autobiografija, Kazickas — Vilties kelias, Nike įkūrėjo knyga “Shoe Dog”.

Kaip aš galiu nesielgti taip, kaip elgėsi žymūs žmonės, jeigu beveik kasdien domiuosi jų gyvenimais?

Seminarai

KIEK-VIE-NAS seminaras mane motyvuoja tobulėti ir daryti daugiau.

Naujos pažintys, žmonių istorijos ir buvimas tarp bendraminčių, kurie nori tobulėti yra labiausiai mane motyvuojantis dalykas (punktas Nr. 1).

Gal seminarų kaina yra didelė (reikia susimokėti už bilietą, nuvykti ten, apsistoti viešbutyje, pragyvent) tačiau nuvykus, viską atperka tai, ką gaunu iš seminaro. Pvz. paskutinio seminaro Graikijoje dėka, radau darbo vietą Izraelyje, kur šiuo metu ir dirbu (2022–2023m).

Jeigu neturi galimybės apsupti save žmonėmis, kurie motyvuotų daryti daugiau — susirask tų žmonių nuotoliniu būdu. Žinoma, reikės mažinti ryšį su tais, kurie yra greta, bet tave demotyvuoja ar veikia neigiamai. Tik tada galėsi mėgautis motyvuojančios aplinkos vaisiais.

Rinkitės savo aplinką protingai.

Balticmove

Manęs tai neapibūdina.

Yra skirtumas tarp pralaimėjimo ir buvimo pralaimėtoju.

Ir tai priklauso nuo manęs.

Ka noriu pasakyti?

Mums gali “nepasisekti” ir mes “nelaimėsime”. Nesvarbu, apie ką kalbame:

• pralaimėjome rugtynes,
• nelaimėjome ginčo ar kieno nors širdies,
• nepadarėme sandorio, ar pralaimėjome bylą.

Paklauskime savęs: Ar padariau viską, ką galėjau?

Taip ? — tu laimėjai. Pažiūrėk, kiek daug iš to išmokai, nors ir “nelaimėjai”.

Ne ? — tu vistiek laimėjai. Kadangi padarei ne viską, ką galėjai, dabar žinai, kur dar gali patobulėti. O galbūt, išsiaiškinai, kad tau tai nerūpi, nes kitu atveju būtum padaręs daugiau (o gal rūpi tik dėl garbės ar socialinio statuso?).

Sėkmė — gebėjimas eiti nuo vienos nesėkmės prie kitos neprarandant entuziazmo (Winston Churchill)

Jeigu mes džiaugsimės tik rezultatu, o ne nueitu keliu — dažnai teks nusivilti. Tuo pačiu kelias link “sėkmės” bus labai sunkus. Tačiau jeigu sugebėsime rezultato siekimą ir tobulėjimą laikyti laimėjimu — niekas mūsų nesustabys.

Ką aš darau?

1 — Įpročiai

Vienas iš būdų — stengtis būti tik truputį geresniu kiekvieną dieną (apie tai kalbėjome ČIA). Kad ir banaliai tai skamba, tai veikia.

Net ir po pralaimėtų rungtynių ar kitos nesėkmės, padarau visus kasdieninius svarbius dalykus ir tada jaučiuosi daug geriau.*

*- net jeigu ir nieko nepadaryčiau tą dieną tiktais treniruotę — diena tampa geresnė. Ar tiktai man vienam taip?

2 — Afirmacijos

Kitas būdas — sakyti sau afirmacijas (apie jas rašiau ČIA).

Galbūt mes sakysime sau žodžius, kurių niekuo gyvu nesakytume kitam. Peiksime ir kaltinsime save. Tai tikrai nepadeda.

Jei esame blogos nuotaikos — savo ateitį matome blogesnę

Afirmacijų dėka mes teigiamai paveiksime smegenis, būsime aktyvesni (Cascio ir kt. 2016) bei mažiau abejosime ir daugiau pasitikėsime ir mažės negatyvios mintys.

Dar nė karto nesijaučiau blogai sakydamas sau afirmacijas. Nė. Vieno. Karto.

3 — Perspektyva

*** — psichologijoje tai vadinama “kontrastu”.

Ir paskutinis būdas, kurį naudoju — primenu sau, kas iš tikro svarbu gyvenime. Suteikiant perspektyvą problemai visada mane priverčia susimąstyti ir galiausiai nusiraminti. Ką turiu omenyje? Pvz.:

• pralaimėjome rungtynes — nedalyvavome kare;
• susilaužiau ranką — ranką vis dar turiu, sugis ji;
• labai noriu valgyti — mano senelis gyveno bade 3 metus;

***-mano seneliai man primena “Perspektyvą” (apie tai ČIA)

Nors dabar tai skamba kvailai ir turint bėdų nesinori to girdėti, bet būtent tada mums to reikia labiausiai. Taip mes sugebėsime nusiraminti, pažiūrėti kitomis akimis ir fokusuotis į tai, ką GALIME daryti šiuo momentu.

Mes galime būti laimingi tik, jeigu tobulėjame. Tobuliname save darbe, hobyje, santykiuose, buvime mama/tėčiu. Bet kokioje srityje — mes arba tobulėjame arba “mirštame”. Taip ir jaučiamės.

Ką tu darai, kad pagerinti nuomonę apie save?

Ką tu galvoji apie save — priklauso nuo tavęs. Kitų žmonių nuomonė gali BANDYTI mus įtakoti, bet mūsų veiksmai, mūsų mąstymas ir mūsų požiūris nulems, ką mes galvojame apie save, kai esame vienumoje. Tai, turbūt, yra pats svarbiausias dalykas gyvenime.

Ir viskas priklauso nuo tavęs.

Elkis protingai.

Balticmove

Turėjau treniruotę su traumuotu žaidėju ir nuėjome į pirtį. Po jos atsigulėme į gultus viebučio balkone. Žiūrime į Viduržemio jūrą. Šilta, ±20 laipsnių.

“Aš ištrinsiu Instagram kuriam laikui. Jaučiu kaip negatyviai mane veikia. — sako jis — nenaudoju tai dėl darbo, vis žiūriu ką kiti daro, kur yra, kokie sėkmingi ir panašiai”

“Būtent” — sakau aš — “matome kitų žmonių redaguotus gyvenimo momentus ir galvojame, kad jie taip gyvena visada. Pagalvok, jeigu mes dabar įdėtume į Instagram tokią nuotrauką [apsidairom]. Dar parašom, kad D. Lamma ir Madonna čia buvo apsistoję. Daugelis galvotų, “koks geras gyvenimas”. Bet jie nežino mūsų problemų, nei kelio, kurį nuėjome — nieko apie mus”

Gyvenimas nėra toks, kokį mums sukuria internetas.

Matau gražias nuotraukas internete — su šypsenomis paplūdimiuose, su namais ant vandenyno kranto, keliones privačiais lėktuvais…Tačiau, tai slepia kaip žmogus jaučiasi iš tikro.

*** Yra ryšys tarp telefonų naudojimo ir psichologinių problemų — apie tai ČIA.

Aš nesu žymus, neturiu daug pinigų ir nebendrauju su pasaulinėmis žvaigždėmis. Tačiau vistiek kartais pamirštu, kad tai, ką pateikia socialinės erdvės yra tik viena pusė. Pusė, kuri sulauks daugiausiai “Patinka ir dalintis”.

Įžymybių gyvenimai nėra tokie gražūs, laimingi, kokius “piešia” nuotraukos, šypsenos, privatūs lėktuvai ir t.t. Lygiai taip pat ir draugų/pažįstamų/kitų trenerių gyvenimai.

Gyvenimas nėra toks, kokį sukuria socialinės erdvės.

Gyvenimas nėra toks, kokį sukūrė filmai.

Australija yra 11 valandų “priekyje”, nei Lietuva — bet Lietuva nuo to nėra blogesnė.
Vienas pabaigs mokslus 22-jų, bet 10 metų dirbs nemėgstamą darbą.
Kitas pabaigs mokslus 47-rių ir darys tai, kas patinka.
Vienas taps generaliniu direktoriumi 25-rių, bet mirs 50-ies.
Kitas taps generaliniu direktoriumi 50, ir gyvens iki 90.
Vienas susituokė 25-rių, bet išsiskyrė 35-rių. Kitas rado meilę būdamas 45-rių.
Obama baigė prezidentavimą 55-rių, o Trumpas pradėjo — 70-ies.
Kiekvienas pasaulyje gyvena savo laiko juostoje. Žmonės aplink tave gali atrodyti priekyje ar už nugaros, tačiau visi eina savo keliu.
Nepavydėk jiems ir nesityčiok.
Gyvenk savo laiko juostoje.
Nusiramink.
Nėra per vėlu.
Nėra per anksti.
Tu esi pačiu laiku.

*** — tai ne mano mintys. Tai pavogiau iš Google paieškos “you are on time”

Ir vistiek dar lyginu save su kitų žmonių juostomis. Suprantu, kad tai yra pirminė/greitoji reakcija (populiarus straipsnis apie tai ČIA), o įsijungus lėtajam mąstymui nusišypsau ir darau, tai kas yra svarbu MAN. Gyvenu savo laiko juostoje.

Jeigu ne pinigai, lėktuvai ir paplūdimiai, kai kas gali padaryti mane laimingu?

• Stiprūs ir sveiki santykiai su šeima ir draugais
• Tikslo turėjimas (trumpalaikio ir ilgalaikio)
• Fizinė ir pscichologinė sveikata
• Pinigai būtiniems poreikiams patenkinti (pvz., maistui, būstui, sveikatai)
• Augti saugioje aplinkoje
• Galimybė dirbti mėgstamą darbą
• Propaguoti hobius

Nežinau, ar pastebėjote, bet rašydamas naudojau pirmąjį asmenį — “aš”. Šį straipsnį rašiau sau kaip priminimą, nes kartais pasiklystu kitų žmonių juostose ar dalykuose, kurie nėra svarbūs man.

Bet ačiū, kad skaitei. Gal kažkas tiko ir tau.

Elkimės protingai.

Balticmove

Aš irgi kaltinsiu, teisinsiuosi bei skųsiuosi kai…

Kai mano seneliai pradės tai daryti.

Vienas pragyveno antrą pasaulinį karą. Neteko tėčio koncentracijos stovykloje. Buvo ištremtas į sibirą. Palaidojo savo vaiką. Rūpinosi savo žmona, kuri sirgo paskutinius keletą metų, kol… Palaidojo ir ją. Tačiau aš NIEKADA negirdėjau jo skundžiantis gyvenimu.

Negirdėjau jo kaltinant kitų už dalykus, kuriuos teko patirti. Nė iš kito senelio, iš kurio buvo viskas atimta okupavus Lietuvą, kuris kovoja su vėžiu bei nesenai palaidojo savo žmoną… Abu vadovaujasi paprastais gyvenimo principais (apie tai rašiau ČIA)

Ar dėl GERO gyvenimo mes skundžiamės? ar dėl blogo?

Kodėl tai darome?

Pirma, kaltinti kitus ar teisintis yra paprasčiau negu prisiimti atsakomybę sau. Galime pasimokyti iš savo veiksmų (ar nesėkmių) ir tai būtų daug naudingiau mums patiems.

Galbūt, teisinimasis ir kitų kaltinimas yra mūsų EGO apgynimas, kad nesijaustumėme gėdingais ar nemokšomis.

Antra, skundžiantis ir kaltinant kitus gali būti mūsų netiesioginis dėmesio ar pagalbos prašymas. Galbūt tai iš dalies traktuojama kaip manipuliacija. (tai nebūtinai blogai). Arba mes nemokame išreikšti to “tiesiai-šviesiai”.

Trečia, galbūt, tai yra išmoktas elgesys: iš tėvų, artimųjų, draugų. Jeigu anksčiau mūsų gyvenime mums pavykdavo gauti, ko norėjome ir “nusimesti” atsakomybę atliekant tai — neabejotinai tai tęsime daryti.

Tai tikrai nedaudinga

Nenaudinga ypač artimuose santykiuose. Manau, kad kitų kaltinimas bei teisinimasis tolina mus nuo tikrosios problemos, kuri galiausiai lieka neišspręsta.

Teisinimasis neabejotinai yra kenksmingas ir mūsų asmenybės augimui. Taip mes nesugebėsime mokytis iš praeityje padarytų “klaidų”, kurios galiausiai veda prie geriausių pamokų.

Patirtys, o ypač nesėkmingos, yra daugiausiai informacijos turintis šaltinis — Tom Bilyeu

Jeigu teisinamės ir kaltiname kitus, tai ne tik mes nepasimokysime iš to, bet ir kartosime panašias klaidas ateityje.

Galiausiai, aš tikiu, kad kitų kaltinimas, skundimasis bei teisinimasis veda prie negatyvaus asmenys vystymosi bei negatyvių emocijų. Mes kuriame tokį vaizdą, kad “aš nekaltas, aplinka kalta”, kol galiausiai pradedame tuo tikėti. Atvejais, kada turėtume prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, mes kaltiname kitus ir nuoširdžiai tuo tikime.

Tačiau kaip rašoma knygoje “Pradėk nuo savęs”, mes turime priisimti atsakomybę už beveik viską, kas įvyksta mūsų gyvenime.

Pvz., vėluoji į darbą, nes įvyko avarija — turėjai išvažiuoti anksčiau; kaimynai garsiai ginčijasi nakties metu ir neleidžia užmigti — turėjai turėti ausų kištukus; ir pan.

Dalykų už kuriuos prisiimti atsakomybės negalime, tiesiog priimkime tai ir nesiskųskime (apie tai rašiau ČIA — 4 afirmacija).

Todėl ar tu vis dar dejuoji dėl to, kad:

• Mokesčiai per dideli?
• Nepatinka valdžia?
• Kainos per didelės?
• Nenumeti 5kg?
• Negali nusipirkti alkoholio po 20 valandos?
• Maistas neskanus?

Ar pasiskųstum savo problemomis ukrainiečiui?

Apsidairyk. Ar tikrai taip blogai aplinkui?

Būk dėkingas už ką turi.

Balticmove

Šitas straipsnis yra tęstinumas praeito straipsnio, kada kalbėjome apie Evoliucija, kuri vyksta ne mūsų naudai (skaitykite ČIA)

Turbūt visi mūsų sprendimai yra nulemti trijų faktorių, kurie leido mums išgyventi dešimtis (o gal ir šimtus) tūkstančių metų. Tačiau nors žmonių gyvenimas drastiškai pasikeitė nuo tų laikų, mūsų sprendimai — ne.

Esu kategoriškas su priežastimi —

Kodėl gerėjant visoms gyvenimo sritims, mes vis labiau sergame?
Kodėl vis daugiau žmonių gyvena su virš-/ant-svoriu?
Kodėl jaučiamės vis nelaimingesni?

Tikrai nesugebėčiau atsakyti šių klausimų, tačiau galiu padėti susimąstyti, kad sprendimai, kuriuos dažnai priimame nėra tinkami 21 amžiuje.

Žmogaus protas paveiktas naujos idėjos bus praplėstas ir niekada negrįš į pradinį dydį — Oliver Wendell Holmes

Trys dalykai nulementys mūsų sprendimus yra:

1 — malonumo siekimas
2 — skausmo vengimas
3 — energijos taupymas
***- pavadinkime juos Trio

Keletas pavyzdžių, kad suprasti geriau:

• Valgymas yra malonu ir nesukelia skausmo → valgome.
• Sėdėjimas yra maloniau nei stovėjimas, nes padeda taupyti energiją → sėdime.
• Fiziniai pratimai sukelia skausmą ir kainuoja mums energiją → esame fiziškai pasyvūs
• Filmo žiūrėjimas kainuoja mažiau energijos nei knygos skaitymas → žiūrime filmą (+ dažnai valgome)
• (Sugalvokite savo pavyzdį)

Instinkai vs. homo sapiens

Mūsų kūnas ir protas veikia taip, kad išgyventume ir daugintumėmės. Tai yra svarbu, nes supratus mūsų “prigimtį”, galbūt, galėsime priimti efektyvesnius sprendimus dėl savo sveikatos ir laimės.

Jau esame kalbėję apie greitą ir lėtą mąstymą (skaitykite ČIA), bet prie to pačio galėtume priskirti ir greitą ir lėtą pasirinkimą/sprendimą. Ką turiu galvoje?

Knygoje “Greitas ir Lėtas mąstymas” Daniel Kahneman ir parodė, kad žmonės nėra nei racionalios, nei loginės būtybės. Mes pirmiausia vadovaujamės instinktais (juk esame gyvūnai). Mūsų inkstinktai leido išgyventi bei perduoti genus iš kartos į kartą šimtus tūkstančių metų.

Instinktai yra stipresni ir greičiau veikiantys nei mūsų sąmoningas mąstymas, todėl labai dažnai vadovausimės jais (rekomenduoju puikią knygą Šimpanzės paradokas). Dažnai atliksime juos net nepagalvojus ir greitai (t.y., greitas pasirinkimas) ir tai gali tarnauti mums ir į gerą (savisaugos instinktai), ir į blogą.

Į blogą, pvz., galbūt mes turime instinktą valgyti daugiau maisto negu mes norime. Mūsų seneliai ir VISOS ankstesnės kartos (pabrėžiu žodį VI-SOS) neturėjo maisto pertekliaus, todėl turint galimybę suvalgyti daugiau — žmonės ja visada pasinaudodavo. Jie nežinojo, kada vėl pasitaikys tokia proga.

Į blogą taip pat veda : fizinio aktyvumo nebuvimas (energijos taupymas); stresas (dažnai skausmo vengimas ar malonumo siekimas); miego trūkumas (gali pasireikšti dėl malonumo siekimo) ir t.t.

Čia turėtų įsijungti mūsų lėtas mąstymas/sprendimas, kuris pasakytų —

• “NĖRA MAISTO STYGIAUS. Galiu valgyti, kada noriu. Nėra reikalo persivalgyti”
• “Man reikia miegoti ir mažiau daryti X, kad būčiau sveikesnis”
• “Streso neišspręsu žalingais įpročiais”

Kelrodis sugedo

Iki visai nesenai (± iki 20 amžiaus vidurio) Trio leido mums priimti sprendimus, kurie didino išgyvenimo šansus. Pagalvokite, jau vien mūsų seneliams, proseneliams daryti tai, kas būdavo malonu, nesukeldavo skausmo ir kainuodavo mažiausiai energijos beveik visais atvejais buvo “puikus kelrodis”. Nepaisant to:

• Anksčiau žmonėms reikėjo dirbti, kad pasigaminti maistą — dabar užtenka užsisakyti.
• Anksčiau žmonėms reikėjo dirbti, kad pasišildyti namus — dabar užtenka paspausti mygtuką.
• Anksčiau žmonės bendraudavo vieni su kitais be dėmesio blaškymo— dabar mes blaškome vieni kitus nuo telefonų.

Gauname viską nedarydami nieko. Kaip tai paveikia mūsų sveikatą? laimę?

Dabartinis “kelrodis” veikia puikiai, tačiau juo nereikėtų kliautis 21 amžiuje.

Dabar sunku palaukti 30 sekundžių, kol maistas pašils mikrobanginėje.

Žinodami visa tai, svarbu, kad suprastume, kada vidinis kelrodis veikia prieš mūsų gerbūvį. Mes turime išmokti atpažint, kada sprendimas, kurį priimame veda mus klaidinga kryptimi. Kada instinktai, kuriais vadovaujamės nepadeda mums išgyventi.

Trumpalaikėje perspektyvoje bus nemalonių sprendimų. Gali būti ir skausmo, ir reikės sudeginti papildomą energiją. Bus sunku. Kelrodis norės vesti mus kita kryptimti. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje būsime laimingesni ir sveikesni. Net neabejoju.

Lengvi sprendimai — sunkus gyvenimas.

Sunkūs sprendimai — lengvas gyvenimas.

Tu turi žinoti, kad tavo sveikata yra tik tavo rankose ir niekieno kito. Gydytojai neišspręs tavo problemų ilgalaikėje perspektyvoje. Tu turi pasikeisti.

Sveikata nėra kas “atsitinka” mūsų gyvenime.

Mūsų pasirinkimai veda prie (ne)sveikesnio gyvenimo.

Rinkitės protingai.

Balticmove

Tikrai turi nusipirkti išmanųjį telefoną, pamatysi kaip viskas paprasčiau — sako man tėtis 2015m pavasarį.

Gyvenimas daugeliu atvejų tikrai pasidarė paprastesnis.

Tačiau, kaip žuvis nepastebi vandens, taip ir mes galime nepastebėti, kiek daug naudojame telefoną.

Kiek vidutiniškai mes naudojame telefoną?

Apple telefonai turi įrašytą sistemoje programą, kuri parodo:

Kiek kartų mes paėmėme telefoną į rankas,
Kiek kartų atrakinome,
Kiek laiko praleidome konkrečiose programėlėse
Ir kt.

LABAI rekomenduoju atkreipti į tai dėmesį. Tačiau galima rasti programėlių (paspaudus ČIA), kurias galima parsisiųsti, jeigu jūsų telefonas to neturi.

Kiek laiko praleidžia paaguliai?

2019 metais atliktoje apklausoje (ČIA) paaiškėjo, kad 8–12 metų vaikai praleidžia prie ekranų 4 valandas 44 minutes 12–18 metų paaugliai — 7 valandas 22 minutes.

p.s. Mokyklose praleistas laikas NEĮSKAIČIUOTAS. Perskaitęs negalėjau patikėti. Reikėjo patikrinti daugiau šaltinių.

Ką sako mokslas?

Išmanieji telefonai yra pakankamai naujas išradimas, todėl jų poveikis dar nėra labai ištyrinėtas, tačiau yra daug įrodymų, jog…

Mes turime baimę, kad ką nors praleisime, jeigu nepasiimsime telefonų su savimi (į parduotuvę, pas draugą, prie vakarienės stalo, į lovą ir t.t.) [Li et al. 2020, Zhang et al. 2021].

Šiuo metu esu išsijungęs beveik visus pranešimus ir negaliu prisiminti, ar buvo bent vienas atvejis per paskutinius 4 metus, kad manęs žūtbūt reikėjo ir asmeniui nėjo susisiekti. Viskas išsisprendė ir be manęs.

75% asmenų (amžius iki 30 metų) pasiima telefonus į lovą, kas padidina riziką, kad miego kokybė bus blogesnė [Alshobaili ir AlYousefi, 2019]. <…> Naudojantis telefonais lovoje mūsų akys yra paveikiamos mėlyna šviesa, kuri gali turėti neigiamą poveikį cirkadiniams ritmams (mūsų vidiniam laikrodžiui), kas veda prie vėlesnio užmigimo bet trumpesnio miego [Honh et al. 2021].

Esu sukrėstas, kad tokia didelė dalis žmonių dar miega su telefonais prie lovos. Apie mėlyną šviesą ir miegą rašau ČIA.

Ilgalaikis telefonų naudojimas gali sukelti stubro iškrypimus (pvz., galvos išsikišimas pirmyn), kas gali sukelti skausmą kaklinėje dalyje (Ratan et al. 2021). Lygiai taip pat kūprinimasis, problemos su pečiais gali būti susijusios su ilgalaikiu telefonų naudojimu.

Mūsų tyrimai rodo, kad depresija ir nerimas yra stipriai susiję su išmaniųjų telefonų priklausomybe (Ratan et al. 2021)

Du tyrimai parodė neigiamą poveikį pilkąjai ir baltajai smegenų medžiagoms, kas yra panašu, kaip priklausomybė narkotikams ar internetui (Ratan et al. 2021)

Todėl noriu, kad savęs paklaustumėme:

Kada paskutinį kartą praleidome visą dieną be telefono?
Kada paskutinį kartą praleidome savaitę be socialinių erdvių?
Kada paskutinį kartą išėjome pas draugą į namus ir nė karto nepasitikrinome telefono?
Kaip jaučiamės, kai neturime telefono su savimi?
Jeigu kas nors paklausia, kiek naudojame telefoną, ar ginamės, kad naudojame nedaug?

Atrodo, kad mes suprantame, kaip negatyviai jis veikia vaikus ir ribojame jiems laiką, tačiau ar ribojame sau?

Tu nesupranti, man dėl darbo reikia… Tai ne tas pats… Galiu kontroliuoti be problemų…

Ar tikrai reikia žiūrėti tuos kačiukus?

Ar tikrai reikia scrolinti Facebook ir Instagram?

Neteisiu mūsų (dėl Afirmacijos Nr. 7 — visas jas galite rasti ČIA), tiesiog noriu, kad būtume sąmoningesni naudojantis telefonais. Atrodo, kad juos naudojame visada:

• Šnekant su artimaisiais/sutuoktiniu — net jeigu telefonas yra ant stalo ar rankoje, bet juo nesinaudojama — tai mus blaško;
• Treniruojant kitus — blaško, jei telefonas kišenėje;
• Vairuojant — nesiskaito TIK navigacija;
• Einant per gatvę — nesiskaito, jeigu žiūrime į gatvę, o ne telefoną;
• Kada mes nesinaudojame telefonu? — paklauskime savęs, KUR/KADA nesinaudoju telefonu.

Ar jums nebaisu, kad mes tiek esame priklausomi nuo telefonų ir kad jie tiek daug mums rūpi?

Kaip žinoti ar turime priklausomybę bent šiek tiek?

• Jeigu mes naudojamės telefonais vos tik pabudus…
• Jeigu mes nesijaučiame saugūs būdami be telefono kišenėje/rankoje…
• Jeigu tikriname kiekvieną suvibravimą ir pyptelėjimą…

Jeigu visi trys punktai mums tinka — manau reikėtų pritaikyti keletą taisyklių ir mums patiems.

Kokių taisyklių?***

1. Išjungti visus įmanomus pranešimus

Rekomenduočiau išjungti visus pranešimus ir skambučius po tam tikros valandos (pasilikite galimybę susisiekti su jumis tik šeimos nariams, artimiems draugams ir pan.) Labai nuoširdžiai tai rekomenuoduoju. Jūs nepraleisite nieko, o gausite tikrai daug — mažiau streso, mažiau laiko prie telefono, kas leis daugiau laiko skirti sau ar šeimos nariams.

Taip pat rekomenduočiau išsijungti pranešimus, kurie retai yra skubūs, pvz., el. paštas, Instagram, snapchat, google ar kt. Tokios programėlės dažniausiai tik blaško dėmesį su nesvarbiais pranešimais (atnaujinimais, reklamomis ir kt.)

2. Stebėti, kur praleidžiate daugiausiai laiko

Tai jums leis pastebėti, kad, galbūt, labai daug laiko praleidžiate programėlėse, kurios nėra jums svarbios. Tokiu atveju galite užsidėti minučių per dieną limitą ir telefonas jums uždarys programėlę laikui pasibaigus (esant svarbiam rekalui, galite laikinai tai išjungti).

3. Susikurti taisyklių, jeigu jaučiame, kad negalite kontroliuoti

Kalbu apie tokias taisykles kaip:
valgant telefonai nėra dedami ant stalo;
negalima telefono laikyti prie lovos;
po 21val. vakaro įjungti miego režimą telefonuose;
atsakinėti nesvarbias žinutes vieną kartą per dieną ir pan.
Susigalvokite, kas jums tinka ir naudinga — ir laikykitės to.

Vidutiniškai knygą perskaityti trunka nuo 10 iki 14 valandų

Kalbu daugiausiai apie telefoną, tačiau pridėkime kompiuterį, televizorių. Kiek laiko praleidžiame stebėdami juos?

Jeigu jūs nekontroliuojate savo laiko — kažkas kitas jį kontroliuos: telefonas, bosas, draugas…

Elkimės protingai

Balticmove

***- taisykles pateikiu kaip pavyzdį. Jos gali būti įvairiausios.

1 — Pažink prieš treniruodamas

Jiems nesvarbu, kiek daug tu žinai iki tol, kol jie nesužino, kokie jie tau yra svarbūs

Tai neabjotinai yra svarbiausias punktas. Žmonės nori būti išgirsti. Nori būti suprasti. Nori žinoti, kad JIE rūpi treneriui, o ne tik pinigai.

Ką asmuo mėgsta veikti laisvalaikiu?
Kaip praėjo savaitgalis?
Ar vaikas jau pasveiko?

Galbūt paklausti tai užims tik minutę, bet draugystę sustiprins mėnesius ar metus į priekį.

Taip pat, svarbu paminėti, kad tai turi būti nuoširdus domėjimasis. Mes visi galime jausti perdėtą gerumą, susidomėjimą. Venkite to.

Šia tema trumpai rašiau ČIA (skaityti dalį “JAV, 2019”)

2 — Tai nėra apie tave

Niekam neįdomu, kiek mes galime pakelti kilogramų nuo žemės ar išstumti “nuo krūtinės”. Pasilaikykim šiuos rezultatus sau.

Skatinkime ir kalbėkime apie rezultatus, kuriuos pasiekė mūsų klientas. Padarykime taip, kad asmuo jaustųsi kuo geriau apie save. Apie sportavimą. Apie SAVO pasiektus rezultatus.

3 — Neprisiimk nuopelnų

Visus nuopelnus turim skirti asmeniui. Jeigu asmuo norės, tai jis pats pasakys, ką ir kaip treneris padėjo. Priešingu atveju visus nuopelnus turime duoti asmeniui.

Nesvarbu, kam tenka nuopelnai. Padaryk tai daug kartų ir nuopelnai keliaus tau — Michael Boyle

Mes nežinome. Mes negalime būti tikri.

Prie to pačio norėčiau pridėti, kad jeigu mes sugebame padėti asmeniui numesti 20kg (ar pagerinti šuolį 20cm), mes, treneriai, dažnai manome ir skelbiamės, kad žinome tiksliai kaip tai reikės padaryti ateityje su kitu asmeniu. Tačiau visi asmenys skirtingi. Visi turės skirtingus kelius tam pačiam tikslui pasiekti. Trumpai sakant — prašau, negalvokime, kad žinome viską.

Bus tikrai panašumų, pvz., metant svorį neįmanoma to padaryti nepritaikius mitybos. Tačiau galbūt, vienam bus daug problemų su mityba, o kitam — daug problemų su sportu.

4 — Ateik anksti, būk pasiruošęs

Ateikite anksčiau.
Peržiūrėkite planus.
Paruoškite įrangą.

Klientai/žaidėjai tikrai įvertins tai.

Įsivaizduokite, jūs ateinate, o klientas jau laukia. Kokį įvaizdį tai sukuria?

Lygiai taip pat, klientas moka pinigus už mūsų laiką, kad dirbtume kartu, o ne kad ruoštume sporto salę treniruotės metu.

5 — Sportas įtakoja mažą rezultatų dalį — įpročiai yra viskas

Įpročiai yra pats svarbiausias dalykas. Įprotis sportuoti, sveikai maitintis, būti aktyviu dienos metu ar anksti eiti miegoti ir kt.

*** Apie įpročius rašiau ČIA.

Mūsų, trenerių, tikslas yra išugdyti sveikesnius įpročius asmeniui ir tada didelė rezultatų dalis bus pasiekta.

Todėl, jeigu mes pergyvename, kad asmuo atliko tik 3 serijas vietoj planuotų 4 serijų — nusiraminkime. Tai nėra tiek svarbu. Tai praktiškai neįtakoja rezultatų — svarbiausia, kad asmuo atėjo.

P.s. Taip pat, iš dalies manau, kad treneris irgi turi turėti išsiugdęs tuos sveikus įpročius, ar neturėti kenksmingų įpročių. Kaip žmonės nenori priimti finansinių patarimų iš asmens, kuris neturi pinigų, taip ir žmonės nenorės treniruotis su treneriu, kuris turi blogus įpročius ar turi antsvorio.

6 — Treniravimasis gali baigtis, o draugystė?

Vėl Michael Boyle, bet jis yra pasakęs, kad tikras poveikis, kurį padarome asmenims pasimato po 20 metų.

Aš DAR tiek nedirbu treneriu, todėl negaliu patvirtinti. Tačiau dirbant visada turime galvoti apie tai. Ir tikrai nuoširdžiai stengtis nepriklausomai nuo asmens lygio, socialinio statuso ar amžiaus — stengtis visiems suteikti tokį patį dėmesį.

Neabejotinai, mes galime paveikti visus žmones geresne linkme. Tačiau mes nežinome, kuriam iš asmenų mes būsime ypatingai svarbūs, todėl ir turime treniruoti visus vienodai.

Noriu, kad ir po 20 metų asmenys prisimintų mane kaip trenerį, kuris padėjo; kuris domėjosi; kuriam rūpėjo.

Tokie būtų mano principai, kurie (ne)susiję su sportu. Mes dirbame ne su robotais ar mašinomis. Ir nors pratimų parinkimas, plano pritaikymas ar mitybos patarimai yra labai svarbūs, tačiau jeigu mes nesugebėsime užmegzti ryšio su asmeniu — treniravimas bus labai sunkus (o gal ir neįmanomas?)

Sportuokite ir treniruokite protingai.

Balticmove