<?xml version="1.0" encoding="UTF-8"?><rss xmlns:dc="http://purl.org/dc/elements/1.1/" xmlns:content="http://purl.org/rss/1.0/modules/content/" xmlns:atom="http://www.w3.org/2005/Atom" version="2.0" xmlns:cc="http://cyber.law.harvard.edu/rss/creativeCommonsRssModule.html">
    <channel>
        <title><![CDATA[Stories by Emilija Valenčienė on Medium]]></title>
        <description><![CDATA[Stories by Emilija Valenčienė on Medium]]></description>
        <link>https://medium.com/@emilijavalen?source=rss-c6431d9b3bac------2</link>
        <image>
            <url>https://cdn-images-1.medium.com/fit/c/150/150/0*BBHnOVYsPYPwdKhv</url>
            <title>Stories by Emilija Valenčienė on Medium</title>
            <link>https://medium.com/@emilijavalen?source=rss-c6431d9b3bac------2</link>
        </image>
        <generator>Medium</generator>
        <lastBuildDate>Tue, 17 Nov 2026 09:01:55 GMT</lastBuildDate>
        <atom:link href="https://medium.com/@emilijavalen/feed" rel="self" type="application/rss+xml"/>
        <webMaster><![CDATA[yourfriends@medium.com]]></webMaster>
        <atom:link href="http://medium.superfeedr.com/" rel="hub"/>
        <item>
            <title><![CDATA[Kaip švęsti mamos dieną, kai nepatyrei mamos]]></title>
            <link>https://medium.com/@emilijavalen/kaip-%C5%A1v%C4%99sti-mamos-dien%C4%85-kai-nepatyrei-mamos-777ab5709d8d?source=rss-c6431d9b3bac------2</link>
            <guid isPermaLink="false">https://medium.com/p/777ab5709d8d</guid>
            <dc:creator><![CDATA[Emilija Valenčienė]]></dc:creator>
            <pubDate>Sun, 05 May 2024 16:00:33 GMT</pubDate>
            <atom:updated>2024-05-05T16:00:33.480Z</atom:updated>
            <content:encoded><![CDATA[<p>Yra tokių žmonių, kurie užuot patyrę mamos meilę susidūrė su motinų kenkiamąja veikla ir tie žmonės kartais burba mamų dienos proga, kad juos ši diena žeidžia ir primena skaudų santykį. Jie jaučiasi, tarsi priversti dėkoti savo motinai, nors mano neturį už ką joms padėkoti.</p><p>Vis pagalvodavau apie tuos žmones ir kad tikrai, neturiu ką jiems atsakyti, išskyrus tai, kad jų skausmas nepaneigia kitų žmonių patirčių ir džiaugsmo, o kitų žmonių džiaugsmas nenuvertina jų patirto kentėjimo.</p><figure><img alt="" src="https://cdn-images-1.medium.com/max/153/1*A0IlMVWh7jateEqio7NVBQ@2x.jpeg" /></figure><p>(Giovanni Segantini „Blogos motinos“ paveikslo detalė)</p><p>Paskui ėjo gyvenimas ir tie žmonės atrodė laimingi ir besimėgaujantys gyvenimu, jie džiaugėsi būdami gyvi. Kai kurie iš jų patys tapo mamomis, kiti tapo tėčiais.</p><p>Šiais metais išgirdau kelis požiūrius į santykį su mama, kuri mylėjo vaiką ne taip, kaip vaikui meilės reikėjo, arba nemylėjo vaiko išvis, kuriai vaikas buvo per didelė našta, kurios ji nepajėgė nešti.</p><p>Vienas, kad jei žmogus laimingas ir džiaugiasi gyvenimu, to visiškai pakanka padėkoti mamai, nes ji atliko svarbiausią darbą, paleido gyvybę į pasaulį, ji davė genus, ji neužmušė tavęs įsčiose ar vos gimusio, ji turėjo lašelį meilės, kad gimtum gyvas ir sveikas, o gal net kažkiek paaugino, tiek kiek galėjo, bet jei ne ji, kad ir kokia netobula, negalėtum patirti ir viso to džiaugsmo, kuris ištiko ir be jos įsikišimo.</p><p>Antras, kad galima mamai atleisti, kaip atleidžiama kaltininkui, tam, kad nusimestum naštą ir gyventum toliau, be patirtos skriaudos, tarsi atleidi vadeles, kurios laiko prisirišus prie nuoskaudų. Tada mamos diena gali tapti atleidimo diena, meilė gyvenimui nugali neapykantą.</p><p>Trečias, kad jei biologinės mamos niekaip nesinori prisiminti, tai yra kitų, universalių motiniškų figūrų. Krikščionims tai mergelė Marija. Visiems motina Žemė. Gali būti ir motina Tėvynė.</p><p>Tapimas ir buvimas mama yra toks perkeičiantis dalykas, kai kuriems žmonėms apverčiantis viską aukštun kojomis, sutraumuojnatis ir toms moterims nebelieka resursų mylėti savo vaiką, arba jos pačios niekada nebuvo mylėtos ir neturėjo kaip išmokti.</p><p>Tai, kad mama nemyli savo vaiko yra ne apie vaiką, o apie mamą. Tai, kad kažkas nepatyrė mamos meilės palieka labai gilią žaizdą, gilią tuštumą širdyje, dažnai tiems žmonėms atrodo, kad jie nemylėtini. Tai visiškai netiesa, kiekvienas yra mylėtinas ir vertas meilės, net jei to nepatyrė. Kartais priėmimas, kad mama man tos meilės nedavė, bet aš esu atskiras žmogus, su atskiru likimu, gali atversti naują puslapį, išlaisvinti ir nutraukti nemeilės grandinę.</p><p>Galiausiai, savo motinos netobulumo priėmimas gali padėti pažvelgti į save, galbūt ir aš kartais būnu nejautrus, pavargęs, abejingas ar net žiaurus kitiems, padeda atleisti sau, bet ne tam, tarsi ką darau kenkėjiško, tai čia nieko tokio, o priimti, suprasti, kad kiekvienas veiksmas turi priežastis, kai kurios priklausomos nuo manęs, kai kurios nepriklausomos, atskirti ir pasirinkti naują veikimą. Nebėgti nuo tamsos, o eiti į santykį. Žvelgti į tamsą, tam, kad ten galėtum uždegti šviesą.</p><img src="https://medium.com/_/stat?event=post.clientViewed&referrerSource=full_rss&postId=777ab5709d8d" width="1" height="1" alt="">]]></content:encoded>
        </item>
        <item>
            <title><![CDATA[Kaip suprasti meilę: iš ko susideda romantinė meilė?]]></title>
            <link>https://medium.com/@emilijavalen/kaip-suprasti-meil%C4%99-i%C5%A1-ko-susideda-romantin%C4%97-meil%C4%97-f18f887a25d0?source=rss-c6431d9b3bac------2</link>
            <guid isPermaLink="false">https://medium.com/p/f18f887a25d0</guid>
            <category><![CDATA[meilė]]></category>
            <category><![CDATA[psichologija]]></category>
            <category><![CDATA[santykiai]]></category>
            <category><![CDATA[mokslas]]></category>
            <dc:creator><![CDATA[Emilija Valenčienė]]></dc:creator>
            <pubDate>Sat, 24 Feb 2024 09:12:23 GMT</pubDate>
            <atom:updated>2024-02-24T09:14:38.768Z</atom:updated>
            <content:encoded><![CDATA[<p>Šį tekstą skiriu tiems, kurie netiki meile, tiems, kuriems sakė, „kai pamilsi, tai suprasi“, bet kurie užuot supratę liko susipainioję ir tiems, kurie kamuojami abejonių ar myli šalia jų esantį žmogų. Pasidalinsiu savo nuomone apie meilės chemiją ir kodėl įsimylime vienus, o ne kitus žmones, taip pat, kodėl mokslas apie meilę toks painus.</p><p>Tai antra mano straipsnių serijos apie meilę dalis. <br>Pirma: <a href="https://medium.com/@emilijavalen/kaip-suprasti-meil%C4%99-apie-k%C4%85-kalbame-kai-kalbame-apie-meil%C4%99-cec9cdcdde2b">Apie ką kalbame, kai kalbame apie meilę?</a></p><figure><img alt="" src="https://cdn-images-1.medium.com/max/1024/1*u3S-EKtDmSGT5Qy_Q6abyg.jpeg" /></figure><p><strong>Meilė kaip chemija</strong></p><p>Įsimylėjęs žmogus siekia su patirti konjungciją su ypatinguoju meilės objektu, nori matyti, liesti, uostyti, bučiuoti, daryti pačius geriausius darbus. Įsimylėjusio žmogaus mintys laksto, bet vis grįžta prie mylimojo ar mylimosios, jis pamiršta valgyti, gerti ir miegoti, didžiausias džiaugsmas, tai ta/s Ypata. Ir viskas apie Ypatą yra nuostabu, viskas kitaip, tarsi ryškiau, giliau, plačiau. Koks džiaugsmas, kai Ypata atsako tuo pačiu ir jie liečiasi, kalbasi, juokiasi, verkia kartu ir tai patys gražiausiai dalykai pasaulyje. nebelieka tik <em>aš </em>ir <em>tu</em>, atsiranda <em>mes</em>. Ilgainiui ši beprotybė praeina, mylimieji vėl gali miegoti, valgyti, susikaupti ties kasdienybės įsipareigojimais, neblaškomi įkyrių minčių. Liesti vienas kitą nebetampa svarbiausiu dienos tikslu ir didžiausiu pasaulio malonumu. Lieka rami šiluma, rami rutina, kuri arba būna maloni, saugi ir laukiama, arba tampa atšalusiais pelenais ir pavirsta į abejingumą.</p><p>Kiekvienas aukščiau aprašytas simptomas yra susijęs su skirtingais hormonais. Romantinę meilę sudaro daugiau nei vienas hormonas, bet kiekvienas iš šių hormonų taip pat turi daugiau funkcijų, kurios nesusijusios su meile.</p><p>· <strong>Feniletilaminas </strong>(PEA) — skatina noradrenalino ir dopamino išsiskyrimą. PEA yra vienas iš pirmųjų meilės neuropeptidų, išsiskiriantis simpatijos pradžioje, jo simptomai yra budrumo, sužadinimo būsena, energingumas, virpuliukai kūne ir padidėjęs susidomėjimas konkrečiu žmogumi.</p><p>· <strong>Dopaminas </strong>— padidėja koncentracija ties meilės objektu, padidėjęs dėmesys naujoms detalėms, atsiranda noras kartotinai siekti jo/s dėmesio. Ypatos draugijoje jaučiama maloni pakilumo būsena, žmogus atrodo išskirtinai nuostabus.</p><p>· <strong>Noradrenalinas </strong>— didina raumenų tonusą, greitėja širdies darbas, prakaitavimas, sulėtėja žarnyno veikla, pagerėja dėmesys detalėms, atsiranda taip vadinami „drugeliai pilve“.</p><p>· <strong>Kortizolis </strong>— padidėja budrumas, sumažėja miego poreikis, padidėja medžiagų kaupimas, mažėja serotonino.</p><p>· <strong>Serotoninas </strong>— sumažėja centrinio (smegenų) serotonino kiekis, atsiranda nuotaikos svyravimai, minčių fiksacija ties vienu objektu ir minčių gromuliavimas, sutrinka apetitas.</p><p>· <strong>Lytiniai hormonai (estosteronai, testosteronas)</strong>— susijęs su geismo pojūčiu, seksualinėmis funkcijomis abiem lytims, paruošia kūną lytiniam aktui.</p><p>· <strong>Vazopresinas (antidiurezinis hormonas, ADH)</strong>— susijęs su noru rūpintis, globoti, prisirišimu prie konkretaus žmogaus ir sumažina susidomėjimą kitais potenciliais partneriais.</p><p>· <strong>Oksitocinas </strong>— išskiria žmogų iš kitų žmonių (atskira savą nuo svetimo), sureikšmina jo/s svarbą, susijęs su prisirišimu. Kita įdomi funkcija: agresyvus teritorijos ar svarbių žmonių gynimas.</p><p>· <strong>Endogeniniai opioidai (beta-endorfinai)</strong> — jaučiamas malonumas, saugumas, jaukumas, švelnumas, komfortas, prisirišimas.</p><p>Skirtingi mokslininkai aprašo skirtingus hormonų ir anatominių smegenų struktūrų aktyvumus, susijusius su skirtingu elgesiu. Kai kurie išskiria tris, ar net penkias romantinės meilės rūšis arba sistemas, nes ne visi hormonai veikia vienu metu ir ne visos kūno struktūros būna aktyvios vienodu metu. Taip pat su įsimylėjimu susiję elgesiai labai smarkiai varijuoja tarp žmonių.</p><p>Kadangi tai mano blogo įrašas, romantinę meilė susikarstysiu į dvi fazes: pirma emocijų, arba įsimylėjimo, antra santykio, arba prieraišumo.</p><p>Pirmoji meilės fazė ir geismo bei traukos sistema yra tarsi raketų kuras, kuris skirtas užvesti santykį ir pakylėti ryšį į ilgai trunkančią bendrystę. Šios fazės metu itin aktyvus PEA, dopaminas, noradrenalinas, kortizolis, beta-endorfinas. Jai būdingas itin įkyrus galvojimas apie Ypatą, fizinis sužadinimas, dėmesio siekiantis elgesys. Kartais ši būsena panaši į apsvaigimą nuo psichoaktyvių medžiagų ar obsesinį-kompulsinį sutrikimą. Labai daug žmonių šią būseną laiko malonia ir nusivilia, kai ji pasibaigia. Toks stiprus sužadinimas reikalauja daug energijos, bet turi svarbią funkciją — santykių pradžioje reikia įvertinti, ar ryšys su šiuo žmogumi bus gera investicija, todėl padidėja streso ir budrumo hormonų kiekis, bet jei tai būtų vien jie, užvaldytų įtarumas ir poravimasis būtų sunkiai įmanomas, todėl lytiniai hormonai ir dopaminas yra kaip cukrus, kuris suteikia interakcijoms malonumo ir apdovanoja maloniai pojūčiais už ryšio siekimą.</p><p>Kita stadija yra ryšio ir partnerystės. Šiaip žmonės nėra monogamiški, geriausia ką sugeba, tai serijinė monogamija, per gyvenimą daug kartų įsimyli, išsimyli, susiburia ir išsiskiria, bet dažniausiai stengiasi vieno meilės ciklo metu palaikyti ryšį su vienu žmogumi. Santykį palaiko ir išlaiko daugiausiai oksitocinas, vazopresinas ir beta-endorfinas. Beta-endorfinas ypač svarbus santykių pradžioje. Jeigu santykiai nutrūksta, ar potencialus mylimasis atstumia, žmonės patiria didelį skausmą, kuris prilygsta fiziniam skausmui, tai susiję su to paties beta-endorfino kiekio sumažėjimu. Vieniems žmonėms meilė baigiasi kai nuslopsta geismas, kitiems ryšys nutrūksta vėliau, tretiems pasiseka sukurti darnius visą gyvenimą trunkančius santykius. Kodėl tai įvyksta — ar čia chemijos pritrūksta, o gal evoliucija gali atsakyti?</p><p><strong>Meilė yra fiziška</strong></p><p>Kiekvienos gyvos būtybės tikslas yra išlikti kaip galima ilgiau ir užtikrinti rūšies išlikimą. Vienas iš išlikimo būdų yra dauginimasis ir prisitaikymas prie esamų sąlygų, arba sąlygų pritaikymas sau. Mes turime kūną, kuris turi specifinę anatomiją, specifinius organus, specifines vidaus sekrecijos liaukas, kurios gamina specifines molekules (hormonus, neuropeptidus), turi specifinius receptorius, kurie gali reaguoti į kūne plūduriuojančių vidinių chemikalų siunčiamus signalus, kurie keičiasi priklausomai nuo aplinkos sąlygų, tam kad geriausiu ir energiškai ekonomiškiausiu būdu išliktų. Ir kiekviena gyva būtybė, nuo žaliamėlės pseudomonos, alksnio ar žmogaus, turi specifinius būdus suprasti išorinį pasaulį, save ir komunikuoti su kitais savo rūšies atstovais, tam kad išliktų. Bakterijos ir medžiai informaciją perduoda cheminiu būdu — per specifines molekules ir jų receptorius, žinduoliai per bangas, slėgius ir chemines molekules ir sudėtingus jų receptorius (akis, ausis, liežuvį, odą) ir tada tą informaciją išverčia į elektrocheminę, kuri aktyvuoja anatomines struktūras.</p><p>Įsivaizduokite jauną vyriškį, jis pamato žavią blondinę murkiančiu balsu, tai šie garso ir vaizdo signalai išverčiami į tam tikrus elektrinius ir cheminius impulsus, jie sugeneruos naujus elektrinius ir cheminius impulsus į kitas kūno dalis, o kadangi žmonės turi tokią unikalią kalbos funkciją, tai šitą visą elektrocheminę informaciją sugebės įžodinti kaip kūno pojūčius ir emocijas, kurias galės išsakyti (išverti į garso bangas): „Kokia žavi moteris, meilė mano, trokštu su ja turėti vaikų“ (galbūt ir subtiliau) ir imtis veiksmų. Dalį šių procesų galima aprašyti remiantis anksčiau aprašytomis hormonų funkcijomis, bet vis dar neaišku, kodėl vyrutį taip sužavėjo būtent ši konkreti blondinė. Kokios jų santykių perspektyvos?</p><p>Žmogus, kaip ir kiekvienas gyvas sutvėrimas, turi kūną, kuris geriausiai prisitaikęs prie savo aplinkos ir prisitaikęs specifiniam būdui pratęsti giminę. Žmonėms būdingas lytinis dimorfizmas, t.y. vieni individai turi organus skirtus apvaisinimui, kiti vaisiaus išnešiojimui ir gimdymui. Taip pat žmonės turi funkcines sistemas, kurios leidžia orientuotis aplinkoje ir motyvuoja elgesiui (emocijos) ar palaikyti santykius, nes mes esame grupės, socialiniai, gyvūnai. Visi turimi anatominiai ar funkciniai ypatumai, visi mūsų genai, kiekviena mūsų ląstelė ar molekulė yra ne įpareigojimas, ne būtinybė, o galimybė. Kūnas turi <em>galimybę </em>plaukti rekordiniu greičiu. Grupė kūnų turi <em>galimybę </em>sukonstruoti raketą ir su ja nusileisti mėnulyje. Kūnas turi <em>galimybę </em>susirgti paveldima liga (arba nesusirgti). Kūnas turi <em>galimybę </em>mylėti. Kūnas turi <em>galimybę </em>kurti vaikus. Galimybę realybe paverčia palankios vidinės <em>ir </em>išorinės aplinkybės.</p><p><strong>Kodėl įsimylime specifinius žmones?</strong></p><p>Romėnai naudojo terminą <em>tabula rasa</em>, arba tuščia lentelė, jis reiškia vaiko sielą, švarią ir dar neužpildytą idėjomis. Realybėje žmogus gimsta ne su viena tuščia lentele, o su daugybe lentelių, atskiromis komodomis pagal funkcijos (pvz. dalykai svarbūs išgyvenimui) ir su daug spalvotų kreidelių į tas lenteles rašyti. Yra netgi automatizuota lentelių užpildymo ir padėjimo į tinkamą komodos stalčių sistema! Gyvenimo eigoje žmogus lenteles kilnoja iš stalčiaus į stalčių, pagal tai, kaip statistiškai dažnai kokia informacija pasirodo kartu. Tos lentelės yra neuronų tinklai ir jas užpildo nevalingai per jusles iš išorės ir vidaus patenkanti informacija, taip pat valingai renkama informacija atidaus dėmesio metu, valingu ir sąmoningu būdu įmanoma lenteles kilnoti ir tarp stalčių. Dar viena ypatybė, kad skaitydami seniau prirašytas lenteles, tų senų raštų konspektą perkelia į naujus stalčius— dalykai, kuriuos permąstome ir kam skiriame savo dėmesį, įsirašo giliau smegenyse. Skirtingi mokslininkai ir filosofai skirtingai tą neuroniniuose tinkluose vykstantį procesą vadina. Atmintis, pasąmonė, kertiniai įsitikinimai, schemos, kategorijos ir konceptai, idėjos, vidiniai žemėlapiai , įvykių kodavo sistema, asociacinių sekų mokymais — visi šie dalykai iš esmės apie tą patį, bet kiek skirtingus aspektus. Dėl paprastumo vartosiu lentelių metaforą.</p><p>Visa išorinio ir vidinio pasaulio informacija atsiduria lentelėse ir tai labai ekonomiška, nereikia kas kartą iš naujo pažindantis su veidais, maršrutais ar mokytis žodžių. Iš esmės per gyvenimą žmogus labiau eina skaitydamas tai, kas įrašyta jo lentelėse ir tik po to tikrindamas, ar realybėje taip ir yra. Praktinis pavyzdys: eidami gatvėje atpažįstate žmogų, bet priėjus arčiau paaiškėja, kad tai visai ne jūsų draugas, o kažkas kitas. Smegenys padarė spėjimą, sukūrė simuliaciją (draugo vaizdą), patikrino simuliaciją su gauta vaizdine informacija ir tada pataisė spėjimą pagal faktinę informaciją. Atidžiai skanuoti visus veidus smegenims kainuotų brangiau, nei pagal dalį pažįstamų požymių sukurti pažįstamo veido simuliaciją ir akimirksniu pataisyti spėjimą, taip pat socialiai naudingiau kažką atpažinti neteisingai, nei neatpažinti.</p><p>Įsimylėjimo kontekste žmonės turi lenteles su pageidaujamų savybių sąrašais. Vieni dalykai tose lentelėse įsisąmoninti, kiti ne. Dar būna taip, kad tos „įsisąmonintos savybės“ gali būti stalčiuje „dalykai kuriuos socialiai priimtina garsiai sakyti“. Pavyzdžiui viename iš daugybės panašių <a href="https://psycnet.apa.org/record/2023-58248-001">tyrimų</a>, jaunos merginos ir jų tėvai sakė, kad jiems patinka ambicingi vaikinai, tada žymėjo vaikinų iš sąrašo (nuotraukos ir aprašymai) patrauklumą ir ambicingumas tikrai nebuvo jų prioritetas, nes prioritetizavo grožį. Kartais žmonės renkasi partnerius tik pagal įsisąmonintas savybes, nueina į pasimatymą, žmogus labai fainas, viskas su juo gerai, bet nėra tos kibirkštėlės, nėra chemijos. Arba būna taip, kad įsižiūri kažką, kas visiškai, iš pažiūros, netinka prie gyvenimo ir įvaizdžio — šitas siužetas labai mėgstamas romantiniuose filmuose, pvz. Titanike, kur turtuolė ir varguolis įsimyli.</p><p>Įsimylėjimas įvyksta, kai žmogus A sutinka žmogų B ir automatiškai „atpažįsta“ pageidaujamas savybes. Įrašiau kabutes, nes pamato kažkokias savybes susidomėjimo objekte ir jam priskiria norimas savybes. Tarkime vyras pamato gražią blondinę ir priskiria jai visokias kitas teigiamas savybes, kaip rūpestingumas, švelnumas, seksualumas. Arba pamato moteris vyrą labai gražiais odiniais batais ir priskiria jam savybes kaip darbštumas, aukštas socialinis statutas, galantiškumas. Žmonės įsimyli ne žmones, o savo fantazijas apie tuos žmones. Matoma ir girdima informacija smegenyse paverčiama elektrocheminiais signalais — elektrocheminiai signalai tai tos spalvotos kreidelės, kurios rašo į lentutes ir tas kontrolierius, kuris tikrina dalykus, kurie jau ten įrašyti.</p><p>Kaip su gatvėje sutikti nepažįstamojo, kurį palaikėte draugu, atveju, panašiai vyksta su įsimylėjimu: yra spėjimas kad matomos savybės ir atribucijos (priskiriama prasmė) sutampa, tada įvyksta simuliacija — sukuriamas ypatingo žmogaus vaizdas (rožiniai akiniai), daromas tikrinimas (ar tikrai blondinė rūpestinga, ar tikrai gražiabatis galantiškas) ir padaroma sprendimas: 1) klaidos ištaisomos, pvz. paaiškėja, kad blondiniškumas nieko bendro su rūpestingumu neturi; 2) klaidos neištaisomos — taip malonu būti šalia gražiabačio, kad visai nesvarbu, kad jis keikiasi.</p><p>Pakankamai ilgai praleidus laiko su žmonėmis rožiniai akiniai nukrenta, nes galiausiai atsiranda pakankamai daug statistinės informacijos ir daugiau gyventi simuliacijomis neišeina. Pirminiai spėjimai ir atribucijos apie žmones pataisomi ir į lenteles spalvotos kreidelės įrašo labiau realybę atitinkančią informaciją.</p><p>Kaip minėjau, įrašai lentelėse atsiranda iš dviejų šaltinių:</p><p>1) Išorinės informacijos — bangos (rega ir klausa), spaudimas (lyta), lakūs cheminiai junginiai (uoslė ir skonis) ir temperatūros.</p><p>2) Vidinė informacija — interocepcija (kūno pojūčiai) ir protavimas.</p><p>Tai, kokie yra žmonės, kuriuos įsimylite, yra tik pusė istorijos. Kita pusė yra tai, kokias patirtis esate turėję per visą gyvenimą, kaip išmokote jas sau paaiškinti, susieti tarpusavyje ir suteikti joms prasmę. Yra žmonių, kuriems su ankstyvu įsimylėjimu susiję fiziniai pojūčiai yra labai nemalonūs, jie juos labiau linkę interpretuoti kaip paniką, nerimą ir vengia būti šalia potencialių partnerių, taip sumažindami savo susiporavimo galimybes. Kitiems kaip tik ta būsena labai maloni ir jos labai siekia, kartais siekia tik tso būsenos, o ne paties ryšio — tai irgi trukdo sudaryti ilgalaikę partnerystę, bet paprastai ji ir nėra tikslas. Dar vienas patirčių tipas protavimas. Būna patraukia žmogus fiziškai, bet paskui paaiškėja, kad turi visokių charakterio ypatumų, ir jei jie vertinami teigiamai, tada ryšys sustiprėja, jeigu vertinami neigiamai, motyvacija kartu leisti laiką mažėja.</p><p>Meilės chemija neatsiranda spontaniškai, smegenų lentelės yra aktyvios ir pačios traukia kreideles į jas rašyti, o jau esantys įrašai formuoja praktiką naujiems įrašams.</p><p>Kiek lentelių ir kreidelių turime priklauso nuo paveldėjimo. Kas bus įrašoma priklauso nuo to, kas patenka į dėmesio lauką. Labai daugelio dalykų, ypač ankstyvame amžiuje, žmogus nesirenka. Nesirenka tėvų, gimimo vietos, mokyklos, žmonių, su kuriais susitinka. Gali pasirodyti, kad ir meilė ištinka ir yra visiškai nekontroliuojamas procesas.</p><p>Iš dalies taip ir yra. Iš dalies, žinodami procesus galime juos kontroliuoti, bet tai, kad kažkas teoriškai įmanoma, nereiškia, kad tai lengva ar visiems prieinama. Teoriškai galima valtimi perplauti Atlanto vandenyną, tai lygiai taip pat teoriškai galima sąmoningai mylėti. Suprasti meilės procesus gali padėti šių komponentų supratimas:</p><p>1) Kokius konceptus turime apie save, kitus žmones, romantinius santykius ir jų reikšmę gyvenime;</p><p>2) Kiek tas kitas atitinka kategoriją „panašus į mane“;</p><p>3) Kartojami veiksmai, kurie stiprina ryšį;</p><p>Turintis įsitikinimą „jausti fizinius pojūčius šalia žmogaus yra siaubinga ir nepakenčiama“ negali sukurti romantinių santykių, arba kurs su žmonėmis, kurie tų pojūčių nesukelia. Akivaizdu, kad tai receptas nesėkmei. Žmonės turi įvairių įsitikinimų, kurie padeda arba trukdo santykiams. Dažni įsitikinimai „aš neverta meilės“ arba „esu nepakankamas“, tada tokie žmonės sunkiai priima kitų meilę ir atlieka ryšį sabotuojančius veiksmus.</p><p>„Panašus į mane“ yra vienas iš svarbiausių dalykų, kuris lemia, ar tarp žmonių atsiras chemija. Ir panašumas tikrai nebus fizinis ir akivaizdus, tai labiau apie tuos, įskaitant neįsisąmonintus, įrašus lentelėse. Jei mėgstu teatrą, ar ir jis mėgsta teatrą? Jei darau specifinius rankų mikrojudesius, ar ir kitas juos daro? Ar mes abu norime vaikų? Ar sutampa mūsų nuomonė apie investicinius fondus? Ar mes juokiamės iš panašių dalykų? Ar galiu prognozuoti jos veiksmus? Ar būsiu saugi su juo? Panašumas svarbus tuo, kad taupo resursus, atrodo, kad nereikia spėlioti kito žmogaus intencijų, kad yra panašių patirčių. Esu buvusi pasimatymuose su vyrais iš kito miesto ir su tais, kurie iš to pačio, atrodo, tokia maža detalė, bet su manomiestiečiais yra dalykų, kurių nereikia paaiškinti, kurie jau buvo mūsų bendros istorijos dalis dar prieš mums susitinkant. Vienas iš svarbių romantinės meilės komponentų tai <em>aš ir tu </em>pavertimas į <em>mes</em>, kuo žmonės jaučiasi panašesni pagal motorines ir kognityvines savybes, tuo lengviau atsiranda <em>mes</em>.</p><p>Kartais tuo naudojasi į manipuliacijas linkę žmonės (liaudyje vadinami psichopatais arba narcizais). Paprastai šie žmonės pasižymi žemu afektu (jiems nekyla, arba kyla labai menki kūno pojūčiai susiję su situacijomis, jie mažai emocingi), tačiau jie labai gerai moka pamėgdžioti elgesį ir veido išraiškas, kurios kultūriškai prisikariamos emocijoms, jie taip pat moka gerai mėgdžioti savo aukos mikrojudesius ir taip sudaryti įspūdį, kad jaučia meilius jausmus, kai tokių nejaučia ir taip juos indukuoti aukai.</p><p>Meilės hormonai neatsiranda spontaniškai ir lygioje vietoje, kartojamas elgesys skatina palaiko tų hormonų ir neuropeptidų išsiskyrimą, taip pat kartojami mylintys veiksmai paryškina įrašus lentelėse, arba, sustiprina neuroninius tinklus ir daugėja su meile susijusių sinapsių (jungčių tarp neuronų). Fiziniai prisilietimai stiprina ryšį, gražūs žodžiai, paslaugūs gestai stiprina ryšį. Populiariojoje psichologije naudojamas meilės kalbų terminas, tai tikrai praktiškai pagrįstas būdas palaikyti meilę, kaip santykį su žmonėmis. Kartais būna, kad įvyksta nesusikalbėjimai bendraujant meilės kalbomis, kas atsiremia į ankstyvąsias patirtis ir atribucijos stilių — gali būti, kad žmogus interpretuoja esamus signalus pagal tai, kokias patirties turėjo anksčiau, o ne reaguoja į tai, kas vyksta čia ir dabar.</p><p>Norint geriau suprasti ir sąmoningiau mylėti labai padeda susipažinimas su savimi: su savo įsitikinimais apie meilę, apie savo paties įvaizdžio supratimą, suprasti kokie veiksmai lemia, kad jų fone jaučiuosi gerai arba blogai. Santykyje su kitu žmogumi stengtis matyti tą žmogų toks, koks jis yra, o ne tokį, koks norėčiau, kad būtų. Taip pat, kokie veiksmai padaro, kad mylimajam su manimi saugu ir gera ir daryti daugiau tokių veiksmų ir mažiau, kurie sukelia įtampą ir nepasitenkinimą.</p><p><strong>Kodėl meilę tyrinėjantys mokslininkai nesutaria?</strong></p><p>Skaitydama knygas ir straipsnius apie temą radau daugiau visokių meilės kategorijų: meilė kaip vara, meilė kaip poreikis, meilė kaip biologinė išlikimo sistema, meilė kaip mechanizmas, meilė kaip konstruktas, meilė kaip motyvacinis būvis. Mokslininkai nesutaria ir vienas kitam smarkiai prieštarauja bandydami apibrėžti meilę ir jos požymius bei funkciją, jie skirtingus dalykus vadina tais pačiais vardais, pavyzdžiui, romantinę meilę vadina tiesiog meile, arba tam tikrą prieraišumo tipą vadina meile, arba didelę trauką būti su kitu individu vadina romantine meile, bet jei tame nėra seksualinės traukos, tai nėra meilė, kiti tyrinėja kaip žodžio meilė vartosena kito Europoje per šimtmečius ir sako, kad didžiąją istorijos dalį meilė ir geismas ar aistra, buvo išvis nesusiję dalykai, bet dabartiniuose romantinės meilės tyrimuose net neįsivaizduojama romantinė meilė be seksualinės traukos.</p><figure><img alt="" src="https://cdn-images-1.medium.com/max/1024/1*FdUBudKEWXat9cVorwiuGw.jpeg" /><figcaption>René Magritte — Paveikslų išdavystė</figcaption></figure><p>René Magritte, belgų dailininkas sako, kad čia nėra pypkė, bet jūs akivaizdžiai matote pypkę. Aukščiausio lygio siurrealizmas, bet kartu ir puiki iliustracija kaip veikia smegenys. Magritto kūrinys tikrai nėra pypkė, nes tai tik aliejus ant drobės ir jis neatlieka tabako kūrenimo funkcijos, ir galiausiai, tai, į ką jūs žiūrite, išvis yra tik pikseliai ekrane, reprezentuojantys Magritto paveikslą ir tai tikrai nėra pypkė.</p><p>Tas pats yra su meile: viskas ką mes šnekame, rašome, ką mokslininkai ir filosofai tyrinėja yra kaip pypkė pavaizduota Magritto paveiksle, atpažįstamas konceptas, bet ne ta meilė kurią žmonės patiria. Kaip realybėje yra daugybė skirtingų pypkių, bet nepaisant visų jų skirtingumų ir pieštinių reprezentacijų, vis tiek galima atpažinti pypkės konceptą. Skaityti apie meilę yra kaip žiūrėti į pypkės paveikslą ir galvoti, kad čia pypkė, ir kad čia viskas, kas tik gali būti, ir kad tai tiksli visų pypkių (ar visų meilių) reprezentacija. Kaip tikrovėje yra visokių pypkių, taip yra visokių meilės istorijų.</p><figure><img alt="" src="https://cdn-images-1.medium.com/max/1024/1*QSxv0dWB4e0Bz98f6NK9aA.jpeg" /><figcaption>Ne mano pypkės. Asmeninio albumo nuotrauka</figcaption></figure><p>Nuotraukoje yra šiuolaikinės europietiškos pypkės, jos visos pagamintos iš viržio šaknies medienos, o jų kandikliai iš skirtingų medžiagų. Skirtinais laikais ir skirtinguose kraštuose būdavo naudojamos skirtingos pypkės, bet pamatę 19 amžiaus kinišką pypkę vis tiek atpažintumėte kas tai per objektas. Dabar įsivaizduokite, kad esate mokslininkas ir bandote apibrėžti pypkės esmę, imdamas domėn, kad per visą žmonijos istoriją egzistavo skirtingo skirtingai atrodantys objektai. O galbūt jus labiau domina pypkių funkcija, nei esmė? Arba jų struktūra? Panašiai skirtingi moksliniai klausimai veda prie skirtingų atsakymų apie romantinę meilę. Tik priešingai nei pypkė, meilė nėra materiali. Ji nėra materiali net labai besistengiant ją vizualizuoti fMRT, EEG, PET ar kitais aparatais, receptorių aktyvumo tyrimais, nes visi jie parodo tokį didelį variabilumą, kad mokslininkai turi neišsenkamą potencialą naujiems projektams, tyrimams ir publikacijoms, o psichoterapeutai klausosi neišsenkančių istorijų, kurios neatitinka tų publikacijų puslapių ir galvoja metodus, kaip žmonėms geriau vieniems kitus mylėti, bet apie tai, kitą kartą.</p><p><strong>Apibendrinimas</strong></p><p>Žmonių kūnai pristaikę prie savo fizinės ir socialinės aplinkos ir mes turime efektyvias struktūras, kurios skirtos daugintis, nes dauginimasis yra svarbus būdas rūšiai išlikti, tačiau tai, kad kūnai turi galimybę veisti palikuonis yra labiau galimybė, nei įpareigojimas, bet biologiniai mechanizmai, tokie kaip kūno sandara ar hormonai gali gana išsamiai paaiškinti kas vyksta, kai įsimylime ir mylime. Romantinė meilė yra iš vienos pusės biologinis, iš kitos pusės kultūrinis reiškinys. Partnerių pasirinkimui, santykių formos pasirinkimui labai svarbi individo asmeninė patirtis, socialinė aplinka kurioje jis yra, vidinių ir išorinių patirčių suformuoti įsitikinimai. Santykių darną lemia kaip arti realybė ir lūkesčiai apie santykius ir kartotinis mylinčių veiksmų darymas ir aktyvios meilės palaikymo pastangos. Galiausiai, nesvarbu kiek skirtingų teorijų apie meilę aprašytų mokslininkai, jei jūs galvojate, kad mylite, vadinasi tai ir yra meilė, nes kiekviena meilės istorija yra unikali ir žmonės patys gali būti aktyvūs savo gyvenimo kūrėjai, ne vien ištinkami aplinkybių.</p><p><strong>Šaltiniai:</strong></p><p><a href="https://www.amazon.com/How-Emotions-Are-Made-Secret-ebook/dp/B00QPHURT6/ref=sr_1_1?crid=5V9NDTPZ39N5&amp;dib=eyJ2IjoiMSJ9.o5E9HwCrFPOgPK8ORIWwhP7ErMOlG_KeTp9xwX75GR3pVpMOYYQzAGQxzE9DjpaMTIRcc7E_Qj8jEGNO6iuWWelUdn7nih1j_Fd5JTMHeVDVBX-za6wmMP11pBhhAF7v67zPNAZHfaZzbWHqvq1lc2Eh8jyO--yjEDcbuMHK3L8d9xxf5egzLyFPoUSFZJTuvu8AEfBnzK-UYB0eQyhROF0l4X7QLiC43OBp9SksV44.e7m1_BmKidVf6W0LSYgS_CVtq8n-0pRak4NCT82TdUo&amp;dib_tag=se&amp;keywords=how+emotions+are+made&amp;qid=1708717127&amp;s=books&amp;sprefix=how+emotion%2Cstripbooks-intl-ship%2C174&amp;sr=1-1">Lisa Feldman Barrett, How Emotions Are Made: The Secret Life of the Brain</a></p><p><a href="https://www.amazon.com/Why-Sex-Fun-Evolution-Sexuality/dp/0465031269">Jared Diamond, Why Is Sex Fun?: The Evolution of Human Sexuality</a></p><p><a href="https://www.researchgate.net/publication/11151468_Defining_the_brain_systems_of_lust_romantic_attraction_and_attachment_Archives_of_Sexual_Behavior_31_413-419">https://www.researchgate.net/publication/11151468_Defining_the_brain_systems_of_lust_romantic_attraction_and_attachment_Archives_of_Sexual_Behavior_31_413-419</a></p><p><a href="https://www.jstor.org/stable/23034206#:~:text=The%20Brain%20Opioid%20Theory%20of%20Social%20Attachment%20(BOTSA)%20is%20based,a%20dependence%20on%20a%20relationship">https://www.jstor.org/stable/23034206#:~:text=The%20Brain%20Opioid%20Theory%20of%20Social%20Attachment%20(BOTSA)%20is%20based,a%20dependence%20on%20a%20relationship</a></p><p><a href="https://www.apa.org/pubs/journals/releases/psp-pspi0000425.pdf">https://www.apa.org/pubs/journals/releases/psp-pspi0000425.pdf</a></p><p><a href="https://www.redalyc.org/pdf/1995/199514914039.pdf">https://www.redalyc.org/pdf/1995/199514914039.pdf</a></p><ul><li><a href="https://link.springer.com/article/10.1007/s00426-020-01301-8">Embodied self-other overlap in romantic love: a review and integrative perspective - Psychological Research</a></li><li><a href="https://www.frontiersin.org/journals/psychology/articles/10.3389/fpsyg.2023.983419/full">Frontiers | Toward consistent reporting of sample characteristics in studies investigating the biological mechanisms of romantic love</a></li></ul><p><a href="https://psycnet.apa.org/record/1986-98255-000">https://psycnet.apa.org/record/1986-98255-000</a></p><ul><li><a href="https://www.scirp.org/journal/paperinformation?paperid=72678">Love Is Not an Emotion</a></li><li><a href="https://www.frontiersin.org/journals/psychology/articles/10.3389/fpsyg.2023.1176067/full">Frontiers | Romantic love evolved by co-opting mother-infant bonding</a></li></ul><img src="https://medium.com/_/stat?event=post.clientViewed&referrerSource=full_rss&postId=f18f887a25d0" width="1" height="1" alt="">]]></content:encoded>
        </item>
        <item>
            <title><![CDATA[Kaip suprasti meilę: apie ką kalbame, kai kalbame apie meilę?]]></title>
            <link>https://medium.com/@emilijavalen/kaip-suprasti-meil%C4%99-apie-k%C4%85-kalbame-kai-kalbame-apie-meil%C4%99-cec9cdcdde2b?source=rss-c6431d9b3bac------2</link>
            <guid isPermaLink="false">https://medium.com/p/cec9cdcdde2b</guid>
            <category><![CDATA[filosofija]]></category>
            <category><![CDATA[meilė]]></category>
            <category><![CDATA[mokslas]]></category>
            <category><![CDATA[psichologija]]></category>
            <dc:creator><![CDATA[Emilija Valenčienė]]></dc:creator>
            <pubDate>Mon, 05 Feb 2024 10:16:28 GMT</pubDate>
            <atom:updated>2024-02-05T10:16:28.667Z</atom:updated>
            <content:encoded><![CDATA[<p>Vartojau vieną <a href="https://www.youtube.com/watch?v=qqVLygNlGJM">audiovizualinį kūrinį</a> ir man taip pat iškilo visiškai praktinis klausimas: kas iš tikrųjų yra ta meilė? Kai buvau jauna paaugliukė ir klausdavau žmonių kas yra meilė, tai man sakydavo, kad kai patirsiu, tai tikrai suprasiu. Deja, savo gyvenime patyriau daug romantinių nesusipratimų ir teko perskaityti krūvą knygų, pagyventi kelis metus santuokoje, pabaigti psichoterapijos studijas ir įpusėjusi ketvirtą dešimtį imu pradėti gaudytis klausimuose apie meilę.</p><figure><img alt="" src="https://cdn-images-1.medium.com/max/1024/1*-lWwhcwXJgcPNx2h40mJqw.jpeg" /></figure><p>Kodėl mes mylime ir įsimylime vienus, o ne kitus žmones? Kodėl mes tokias skirtingas patirtis vadiname tokiu pačiu ar panašiais žodžiais (meilė, įsimylėjimas)? Kodėl yra tiek daug skirtingų meilės rūšių? Kodėl viena meilės rūšimi galima mylėti daug žmonių (vaikus, draugus), bet kita meilės rūšimi leidžiama mylėti tik vieną (romantinė)? Kodėl mes įsimylime vienus žmones, o ne kitus? Kodėl nemonogamija yra toks paplitęs reiškinys? Kodėl meilė baigiasi? Ir daug kitų klausimų man kilo, į kai kuriuos bandžiau surasti atsakymus ir tais ieškojimais pasidalinu, nes tikiu, kad esu ne viena, kuriai neužteko patirti, kad suprasčiau.</p><p><strong>Kas yra meilė?</strong></p><p>Kas yra vėžys? Priklauso nuo konteksto: tai gali būti gyvūnų grupė, žvaigždynas, šiuolaikinis vakarietiškų kultūrų zodiako ženklas, arba ligų grupė.</p><p>Kas yra žvaigždė? Priklauso nuo konteksto: dangaus kūnas, gyvūnas, žinomas žmogus arba simbolis, savi vaizdu primenantis dangaus kūną, bet turintis daug įvairių reikšminių skirtingose subkultūrose (pvz. taro kortų ar komunizmo entuziastų).</p><p>Vėžys, žvaigždė, meilė ir daug kitų dalykų yra konceptai, tai kažkokį realų pagrindą turintys, bet įvairiai atrodantys dalykai, kuriuos, tam, kad susikalbėtume, įvardijame vienu žodžiu. Egzistuoja dalykai „patys savaime” ir tai, kaip tuos dalykus susitariame vadinti. Tas susitarimas nereiškia, kad susėda kažkokia komisija ir sako dabar šitą specifinės atomų konfigūracijos objektą vadinsime taip, o sąveiką tarp jų anaip. Paprastai šitie konceptai gimsta socialinėse grupėse ir plinta į kitas grupes ir tada mes turime tokį dalyką kaip socialinis konstruktas. Pvz. pinigai yra socialinis konstruktas: pikseliai telefono ekrane yra pakankamai pinigai, kad juos būtų galima iškeisti į prekes ir paslaugas. Bet jei paklausit tėčio, ar jis gali duoti pinigų, o jis pasiūlys litų, tai nepagalvosit, kad siūlo pinigus, nes pasikeitė socialinė realybė ir litai nebeturi pinigų funkcijos.</p><p>Žvaigždes ir vėžius galima suskirstyti į skirtingas kategorijas. Taip kaip mes kalbame apie dalykus, juos konceptualizuodami ir kategorizuodami (vertindami), lygiai tokį patį procesą atlieka ir smegenys. Smegenys nebūtinai naudoja žodžius. Vertinimai yra labai efektyvus būdas apdoroti didelius kiekius informacijos, žodžiai ir kalba yra nuostabus mediumas tarp realybės savaime ir to, kaip tai patiriame ir perduodame kitiems. Turėdami žodžių mes galime sugalvoti dalykų, kurių nėra realybėje, pavyzdžiui kurti filmus, arba statyti pastatus, išrasti vaistus, taip pat galima duoti žodžius realybei ir geriau ją suprasti. Suprasti reiškia kontroliuoti: turėti instrukcijas, pagal kurias galima pasiekti atkartojamą rezultatą.</p><p>Deja, šis procesas nėra tobulas ir kartais mums atrodo, kad žodžiai ir <em>yra</em> realybė, arba kad jie yra tiksli dalykų savaime reprezentacija, o ne socialinis konstruktas, ne susitarimas „tokius dalykus vadiname tokiais vardais“. Ta žodžių ir apibrėžimų problems ypač ryški teisėje ir moksle. Tiek mokslas, tiek teisė turi apibrėžti vartojamus terminus, bet realybės žymiai daugiau nei telpa į apibrėžimą.</p><p><strong>Taigi, apie ką kalbame, kai kalbame apie meilę?</strong></p><p>Priklauso nuo konteksto. Meilė gali būti skirtingos kategorijos: emocija arba santykis. Arba skirtingi konceptai: draugystė, įsimylėjimas, aistra, partnerystė, šeimystė, brolystė, idėjos, dvasingumas ir taip toliau. Mokslininkai ir filosofai yra parašę daug darbų bandydami atsakyti kas yra meilė. Skirtingose kalbose yra daug skirtingų žodžių meilei, pavyzdžiui <a href="https://greekcitytimes.com/2020/02/14/the-8-ancient-greek-words-for-love/">senovės graikų</a> kalboje buvo šie žodžiai:</p><p>ἔρως — kūniška, romatiška meilė;<br>ἀγάπη — nesavanaudiška transcedentinė, dievų meilė;<br>φιλαυτία — savigarba, meilė sau;<br>φιλία — bendruomeninė, draugiška meilė; <br>στοργή — šeimos meilė, motiniška ir tėviška meilė, stipraus ryšio meilė; <br>πράγμα — apsisprendimu, įsipareigojimu, bendradarbiavimu grįsta; ilgalaikiuose santykiuose atsirandanti meilė; <br>λούδος — žaisminga, lengva meilė, flirtas ir simpatija;<br>μανία — aistringa trauka, įkyrios mintys, fantazavimas panaši į išprotėjimą būsena.</p><p>Moderniais laikais, psichoanalitikas ir egzistencialistas Erichas Frommas 1953 m. veikale „Meilės menas“ išskyrė šias meilės rūšis:</p><ol><li>Erotinė, arba romantinė meilė;</li><li>Broliška meilė;</li><li>Motinos meilė;</li><li>Meilė sau;</li><li>Meilė Dievui.</li></ol><p>Amerikiečių psichologė ir neuromokslininkė Helen Fisher <a href="https://www.helenfisher.com/downloads/articles/10lustattraction.pdf">tyrinėjusi</a> romantinę meilę, ją suskirstė į tris atskirtas kategorijas (geismas, trauka ir prieraišumas) ir net teigė, kad šios trys meilės atskirai ir savarankiškai <a href="https://link.springer.com/article/10.1023/A:1019888024255">evoliucionavo</a>.</p><p>Tuo tarpu suomių mokslininkai <a href="https://www.tandfonline.com/doi/full/10.1080/09515089.2023.2252464">universitete</a> pabandė vizualizuoti kaip kūne atrodo skirtingos meilės ir išskyrė net 27 skirtingus meilės tipus.</p><figure><img alt="" src="https://cdn-images-1.medium.com/max/1024/1*_lsirNrxuZmyu8nZVFyIOg.jpeg" /></figure><p>Nei vieni nėra „teisūs“, nes tai tik skirtingais būdais kategorizuojame ir konceptualizuoti tai, kad egzistuoja realybėje savaime. Visi mano paminėti veikalai apie meilės tyrimus yra susilaukę labai daug ir labai pelnytos kritikos, nors kartu ir duoda šiokį tokį suvokimą kas per dalykas ta meilė, taip pat paaiškina, kodėl kyla tokia painiava ir sunkumas suprasti apie ką kalbame, net kai turime kažkiek konteksto.</p><p><strong>Tai kas yra ta meilė realybėje?</strong></p><p>Mano teksto ribose sutarkime, kad meilė yra ir emocija, ir santykis, tai kai toliau kalbėsime apie meilę svarbu suprasti apie kurią kategoriją kalbame. Kuo meilė kaip santykis skiriasi nuo meilės kaip emocijos pailiustruosiu pavyzdžiais:</p><p>Pažinties pradžioje su savo vyru, kai jis mane paėmė už rankos patyriau meilę kaip emociją, nors tuo metu tarp mūsų dar nebuvo meilės, kaip santykio, bet kaip malonu, kai simpatiškas jaunikaitis rodo dėmesį, nors mes šiaip nelabai vienas kitą pažįstame.</p><p>Dabar, po daugybės pažinties metų ir kelių metų santuokoje tarp mūsų yra meilė kaip santykis, mes dažnai vienas kitam sakome „aš tave myliu“, net kai nieko ypatingo nevyksta, bet jeigu susitinku su draugute aptarti kokių nors moteriškų reikalų, aš tuo momentu vyrui nejaučiu meilės kaip jausmo, nes jo nėra situacijoje, bet jei atsitrauktume nuo kalbų apie molekules ar tolimų kraštų gyvūnų socialinių struktūrų ir manę paklaustų ar aš myliu savo vyrą, tai atsakyčiau „taip, žinoma“. Ir aš nejaučiu meilės kaip emocijos vyrui kai einu į darbą ar darau kokius nors kitokius reikalus. Lygiai taip pat aš turiu meilės santykį su tėvais ir giminiečiais, su draugais, net jei didžiąją laiko dalį nejaučiu jiems meilės kaip jausmo. Bet turėdama meilę kaip santykį ir galvodama apie man brangius žmones, jaučiu šilumą krūtinėje ir tada jaučiu meilę kaip jausmą, bet ne konkrečiam vienam žmogui, o visiems kuriuos labai myliu.</p><p>Skirtinguose santykių etapuose skiriasi pojūčiai kūne, pradiniame etape jie labai fiziniai ir ryškūs, svyruojantys, vėlesniuose jie tampa subtilesni. Kai romantinė meilė iš ūmios įsimylėjimo stadijos pereina į brandžią meilę, ji fiziškai tampa šiek tiek panaši į kitas meiles, bet pasikeitus aplinkybėms, tas meilės intensyvumas (kaip stipriai ar silpnai) ir valentingumas (skalė kaip labai tai malonu ar nemalonu) irgi keičiasi, Žr. paveikslėlį. Pavyzdžiui sutuoktiniams konkrečioje vienoje situacijoje kartu išbandyti kažką naujo yra malonumo 100, intensyvumo 50, bet kartu leisti laiką miegamajame yra malonumo 90, intensyvumo 90 — kūne patirtys skirtingos, bet vis tiek vienas kitam sakys aš tave myliu. Absoliuti dauguma net neįvardins, kad malonumo ir intensyvumo jaučia kažkiek skalėse, nes neturi koncepto, kad pojūčius ir patirtis galima graduoti, galbūt pasakys, kad nu jo, jaučiasi kažkaip biški kitaip, bet vis tiek maloniai.</p><figure><img alt="" src="https://cdn-images-1.medium.com/max/757/1*XCMp1iEwpZ-PXNluaAinGA.png" /><figcaption>Emocijų matrica</figcaption></figure><p>Kai kalbame apie meilę kaip <a href="https://www.affective-science.org/pubs/2017/barrett-tce-scan-2017.pdf">emociją</a>, visus jausmus galima sudėti į šitą matricą. Kuo smulkiau galime matricą užpildyti konkrečiais emocijas apibūdinančiais žodžiais: trauka, aistra, geismas, žaismingumas, pasitikėjimas, saugumas, prisiriškimas, švelnumas, tuo didesnis yra emocinis granuliarumas. Granuliarumas reiškia gebėjimą aiškiai ir smulkiai susieti savo kūno pojūčius, jų interpretaciją ir kontekstą, kuriame visa tai vyksta į konkrečią emociją. Meilė yra labai mažo granuliarumo žodis. Meilė gali būti skirtingo malonumo ir skirtingo intensyvumo ir vis tiek bus meilė.</p><p>Daug kas girdėjo apie visokius meilės hormonus: oksitocinas, testosteronas, dopaminas, beta-endorfinai ir kiti, šios molekulės praneša konkrečioms kūno vietoms, kad ruoštųsi kokiam nors veiksmui, o tie veiksmai yra susiję su gliukozės ir kitų maisto medžiagų, dujų, mikroelementų apykaita, apibendrintas kūno pojūčių kompleksas suvokiamas kaip simptomas, pvz. plaka širdis, prakaituoja delnai, įsitempę raumenys, įraudę žandai, suka žarnas. Priklausomai šie simptomai interpretuojami kaip malonūs ar nemalonūs priklausomai nuo konteksto, ankstesnio patyrimo, kultūrinių normų ir dėmesingumo. Jeigu tokie patys simptomai ištinka miške išgirdus staigų garsą, visas komplesas bus pavadintas nerimu, baime arba išgąsčiu ir tada kūnas ruošis vienokiam veiksmui, bet jeigu jūs su žavia dama esate sutaręs pasimatymą, šie pojūčiai atrodys kaip malonūs ir kūnas bus pasiruošęs jos atidžiai klausytis ir stebėti jos siunčiamus signalus, tam kad įvertintų, ar ji tinkama tolesniam poravimuisi ar ne. Arba, jeigu jūs pajaučiate panašius pojūčius, bet ne laukdami pasimatymo, o darbe matydamas žavią kolegę, ir ta kolegė ištekėjusi, tai jausmus vertinsite kaip nemalonius ir tos kolegės pradėsite šalintis. Iš esmės kūne vyksta labai panašūs procesai, bet kūnas ruošiasi skirtingiems veiksmams ir jie vadinami skirtingais vardais. BET! Jeigu žmogus gerai socializuotas ir gerai pažįsta savo emocijas ir moka jas reguliuoti, jis gali pasirinkti savo elgesį, kaip vyras, kuris įsižiūri savo ištekėjusią kolegę, arba žmogus, kuris nemoka žodžių jausmams, negalės tiksliai duoti pavadinimo savo patirčiai. Čia yra labai svarbu suprasti, kai kalbėsiu toliau apie meilės tyrimus.</p><p>Kai visokie mokslininkai tyrinėja meilę, jie tyrinėja arba gyvuliukus, arba paklausiu žmonių ką jie šiuo metu jaučia ir tada žmonės pasako, taip, kaip moka, išmatuoja tiriamųjų fizinius parametrus, įkiša į brangias mašinas, kurios parodo kaip kokioje vietoje suaktyvėja gliukozės apykaita smegenyse arba periferijoje, gali pamatuoti ir aptikti konkrečių neuromediatorių ir hormonų pokyčius, tada mokslininkai, susieja objektyvius radinius su gyvuliukų elgesiu arba žmonių pasakojimu ir pasako, štai, mes turime skirtingas meilės rūšis. Ir tada parašo dešimtis vienas kitam prieštaraujančių straipsnių ir kritikuoja vieni, kad tavo įrodymai mažiau teisingi nei mano.</p><p><strong>Išvada</strong></p><p>Meilė yra ir jausmas, ir santykis. Kultūriškai mes naudojame tuos pačius žodžius apibūdinti šiek tiek skirtingiems patyrimus, susijusius su žavėjimusi kitais žmonėmis, noru su jais būti kartu, ir kartoti to buvimo patirtį, dėl to atsiranda sumaišties tiek buityje, tiek mokslinėje literatūroje, tiek filosofijoje. Yra sukaupta daug mokslinių duomenų, kurie paaiškina aks konkrečiai vyksta organizme kai mylime ir vadinat tuo pačiu žodžiu fiksuojama įvairovė neurocheminių pokyčių, arba tie patys neurocheminiai pokyčiai būna skirtingo intensyvumo ir galimi vadinti skirtingais vardais.</p><p>Kituose rašiniuose detaliau panagrinėsiu romantinę meilę, kas yra meilės chemija ir meilę kaip santykį.</p><img src="https://medium.com/_/stat?event=post.clientViewed&referrerSource=full_rss&postId=cec9cdcdde2b" width="1" height="1" alt="">]]></content:encoded>
        </item>
        <item>
            <title><![CDATA[Apie alternatyvios medicinos vietą]]></title>
            <link>https://medium.com/@emilijavalen/apie-alternatyvios-medicinos-viet%C4%85-15cd7b64b6e5?source=rss-c6431d9b3bac------2</link>
            <guid isPermaLink="false">https://medium.com/p/15cd7b64b6e5</guid>
            <category><![CDATA[papildanti-medicina]]></category>
            <category><![CDATA[sveikatos-priežiūra]]></category>
            <category><![CDATA[medicina]]></category>
            <category><![CDATA[alternatyvi-medicina]]></category>
            <dc:creator><![CDATA[Emilija Valenčienė]]></dc:creator>
            <pubDate>Fri, 01 Dec 2023 16:15:52 GMT</pubDate>
            <atom:updated>2023-12-01T16:15:52.827Z</atom:updated>
            <content:encoded><![CDATA[<p>Vakar buvau konferencijoje apie alternatyvias ir papildančias medicinas: homeopatiją, aromaterapiją, filoterapiją ir endobiogeniką. Po jos šiek tiek pasipildė jau ne vienus metus bręstantys pamąstymai apie savo, kaip šeimos gydytojos, ir psichoterapeutės, medicinos praktiką, kuriais pasidalinsiu.</p><p>Universitete „išmokau“, kad alternatyvi medicina yra viskas blogai nieko gerai, nes: 1) konkuruoja su Normaliąja ir Tikrąja Medicina, 2) alternatyvūs gydymo būdai nepakankamai aprašyti, kaip saugūs ir efektyvūs (t.y. mažai atsitiktinių imčių dvigubai aklų placebu kontroliuojamų studijų (RKT) lygu neveikia). Antras punktas iš dalies tiesa, pirmas ne.</p><figure><img alt="" src="https://cdn-images-1.medium.com/max/1024/1*OaoPm_CpM0YWs9xS_BZqUA.jpeg" /><figcaption>Medicinos dievas Asklepijus, Apolono sūnus, kuriam duodama Hipokrato priesaika</figcaption></figure><p>Vartoju terminą moderni, o ne tradicinė medicina, nes tokia sveikatos priežiūra, kokią turime dabar, egzistuoja tik kelis šimtus metų, o plačiai prieinama tik keliasdešimt metų, palyginus su įvairiais sveikatos priežiūros metodais, kurie taikomi dešimtis tūkstančių metų ir kurių pirmieji rašytiniai šaltiniai yra maždaug penkių tūkstančių metų senumo (Babilono, Indijos, Kinijos, Tibeto medicinos), bei neaprašyti, bet žodine tradicija perduodami iš esmės visame pasaulyje. Tai, kas vadinama liaudies, kartais alternatyvia medicina yra tradicinė medicina.</p><p>Pastaruoju metu, konceptualizuodama pacientų atvejus, juos skirstau į dvi kategorijas: „Labai nepasisekė“ ir „Toks gyvenimas“.</p><p>Pirmoji yra apie tokias ligas, kurios nulemtos reikšmingų, staigių aplinkos ir organizmų sąveikų, sukeliančių stiprius irba negrįžtamus pažeidimus, pvz. sunkios ūmios infekcijos, didelės traumos, struktūrinės ligos, sunkios autoimuninės ligos, agresyvūs vėžiai ir t.t. Antroji kategorija, tai iš esmės sveiki žmonės, kuriuos ištinka nelabai sunkūs, bet nemalonūs negalavimai ir palaipsniui atsirandančios gyvenimo būdo ligos: peršalimai, galvos, raumenų skausmai, hiperglikemija be diabeto, nedidelė hipertenzija. Čia asmeninė, ne mokslinė klasifikacija, ji labiau intuityvi, nei turinti konkrečius kriterijus. Toks gyvenimas gali pereiti į Labai Nepasisekė kategoriją, Labai nepasisekė gali sušvelnėti ir būti Toks Gyvenimas.</p><p>Noriu pažymėti, kad ta kategorizacija atsiranda iš gydytojo pozicijos, kai pacientas jau apklaustas, apžiūrėtas, padaryti tyrimai ir tada sudėtas į lentynėles. Kai esi namie su savo negalavimais, tai nežinai ar čia jie nes Labai Nepasisekė, ar nes Toks Gyvenimas.</p><p>Pacientams, kurie papuola į Labai Nepasisekė kategoriją moderni medicina yra išsigelbėjimas. Aš pati turėjau porą Labai Nepasisekė situacijų ir jei ne laiku gautas gydymas, būčiau abu kartus numirusi.</p><p>Susidurdama su Toks Gyvenimas kategorijos sutrikimais, tiek kaip pacientė, tiek kaip gydytoja patiriu iššūkių. Kaip pacientė, tai sunku greitai gauti pagalbą, kuri veiktų, o jei veikia, kad problema dingtų ir neatsinaujintų nutraukus vaistą. Kaip gydytoja sunkumų patiriu, nes tokie pacientai ne visada telpa į standartinius rėmus, jiems galima atlikti krūvas testų, bet jų atsakymai nepaaiškina skundų kilmės. Net jei randi problemą, skiriamas gydymas pagal rekomendacijas veikia tol, kol skiri vaistus, bet su sąlyga, kad tie vaistai veikia be nepageidaujamų reakcijų. Neretais atvejais gydymo paskyrimas nuo simptomų pradžios gali užtrukti net keletą metų. Dar dažnai gydytojai nurašo tokius atvejus psichosomatikai, maždaug, visos ligos nuo nervų. Aha, galvoja, pacientas, nuo nervų tai nuo nervų, bet kaip man gydytis. Gydytojo praktikoje tokių pacientų nėra labai daug, kurie sakytų, daktare, jūsų gydymas man neveikia ir ne tik neveikia, bet ir kenkia. Aišku, ne visi iki gydytojo ateina, ne visi atėję pasisako.</p><p>Toks Gyvenimas ligos yra nemalonios, bet trumpuoju periodu nemirtinos. Tai yra funkcijos ir gyvenimo kokybės sutrikimai, kuriuos galima išspręsti tinkamai parinkus gyvenimo būdo intervencijas, bet kartais gyvenimo būdo pakeitimai nesuderinami su paciento gyvenimu. Ne visi gali pakeisti gyvenamąją vietą augalų žydėjimo ar sezonų kaitos metu, ne visi gali gyventi ne mieste, o miškingoje vietovėje, ne visi gali atsisakyti naktinio ar stresinio darbo. Yra labai daug kenksmingų dalykų, su kuriais tenka sugyventi. Moderni medicina siūlo vaistus, operacijas, fizinės medicinos procedūras, psichoterapiją, kurios, kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, lengviems atvejams yra per agresyvus gydymas.</p><p>Man labai patiko ta papildančių ir alternatyvių medicinų konferencija, nes sugriovė ilgus metus turėtą mitą, kad šitos praktikos neigia moderniąją mediciną, vaistus, chirurgiją ir panašiai, kad tik kritikuoja medicinos metodus ir pažada lengvą išgijimą visiems. Man labai patinka tas biurokratinis terminas „alternatyvi ir papildanti medicina“, nes iš tiesų, šie metodai lengvais atvejais gali būti pakankama alternatyva, kitais atvejais, papildymas moderniajai medicinai. Papildančios medicinos atstovai turi prabangą skirti valandą paciento konsultacijai. Tai yra pakankamas laikas įsigilinti į pacientą kaip kūno ir jo aplinkos sistemą, daryti intervencijas į gyvenimo būdą, apskritai, visos alternatyvios medicinos labai akcentuoja tai, kad išorinė aplinka, kurioje žmogus yra, smarkiai veikia vidinę aplinką. Moderni medicina irgi apie tai užsimena, bet tada nueina į konkrečius paaiškinimus kaip gelbėti gyvybę.</p><p>Jei jums kyla klausimas kas blogai su modernia medicina, kad reikia alternatyvios, kaip modernios medicinos praktikuotoja atsakau, kad nieko — alternatyvi medicina suteikia gylio ir pločio.</p><p>Papildančios medicinos siekia atsakyti į klausimą <em>kodėl </em>organizmas susirgo. Įrodymais pagrįsta medicina gali atsakyti <em>kas </em>vyksta, kai organizmas serga, <em>kaip </em>vyksta sirgimas, <em>kaip </em>organizmą veikia gydymas, bet tie metodai, kurie atsakytų į klausimą „kodėl“, įrodymų hierarchijoje yra žemai, toje hierarchijoje viršūnėje yra metaanalizės, o apačioje pavieniai atvejai. Tai nereiškia, kad pavieniai atvejai nėra tiesa, o metaanalizės tik tiesa. Gyvenimas ir sveikata susideda iš tokios daugybės kintamųjų, kad neįmanoma visko sudėti į RKT, jau nekalbant, kad RKT brangiai kainuoja (milijonus eurų) ir jei tyrimai neatsipirks, mažai šansų, kad jį kas nors finansuos. Ir nepriklausomai nuo to, koks mokslas daromas, visas mokslas prasideda nuo idėjos, nuo klausimo kurį užduodi, hipotezės kurią keli. Papildanti medicina gali būti dar vienas požiūrio taškas, kuriuo žiūri į pacientą, dar vienas būdas užduoti klausimus ir dar vienas kelias, kuriame galima ieškoti atsakymų.</p><p>Labai nepasisekė ligos yra gyvybei pavojingos, čia baltų chalatų ir sterilumo medicina yra pagrindinis gydymo būdas.</p><p>Toks gyvenimas yra gyvenimo kokybei pavojingos ligos, ir čia penkiolikos minučių baltų chalatų medicinos gali nepakakti, bet gali net visai nereikėti.</p><p>Aš labai džiaugiuosi, kad gyvenu laikotarpyje, kai puikiai sugyvena tiek vakarietiška modernioji medicina, tiek atsiranda prieinamumas tradicinių medicininis metodų, kad didėjant supratimui kaip ir kada tinka papildanti medicina, padaugėja galimybių padėti pacientui geriausiu ir saugiausiu būdu.</p><img src="https://medium.com/_/stat?event=post.clientViewed&referrerSource=full_rss&postId=15cd7b64b6e5" width="1" height="1" alt="">]]></content:encoded>
        </item>
        <item>
            <title><![CDATA[Apie mokymąsi mokytis]]></title>
            <link>https://medium.com/@emilijavalen/apie-mokym%C4%85si-mokytis-1b294dbaab4e?source=rss-c6431d9b3bac------2</link>
            <guid isPermaLink="false">https://medium.com/p/1b294dbaab4e</guid>
            <category><![CDATA[psichologija]]></category>
            <category><![CDATA[mokymasis]]></category>
            <category><![CDATA[asmeninis-tobulėjimas]]></category>
            <category><![CDATA[psichikos-sveikata]]></category>
            <dc:creator><![CDATA[Emilija Valenčienė]]></dc:creator>
            <pubDate>Sun, 19 Nov 2023 06:02:13 GMT</pubDate>
            <atom:updated>2023-11-19T06:02:13.667Z</atom:updated>
            <content:encoded><![CDATA[<p>Mokomės visą gyvenimą, nuo pat pirmų akimirkų: valgyti, eiti, kalbėti, pasirūpinti savimi, mokomės apie mus supantį pasaulį, žmonių bendravimo taisyklių, specifinių įgūdžių ar nišinių žinių, visas gyvenimas yra vienokių ar kitokių dalykų mokymasis, ir nesvarbu ką mokomės, mokymasis susideda iš tų pačių trijų dedamųjų:</p><ol><li>Teorija, arba deklaratyviosios žinios;</li><li>Praktika, arba procedūrinės žinios ir įgūdžiai;</li><li>Išmintis ir kūrybiškumas — gebėjimas lanksčiai, laiku ir vietoje pritaikyti žinias ir įgūdžius.</li></ol><figure><img alt="" src="https://cdn-images-1.medium.com/max/1024/1*lXmYTB4WVfSQHxKrYlO-1Q.jpeg" /></figure><p>Nepriklausomai nuo to ko mokomės, ar kepti blynus, ar cukrinio diabeto diagnostikos ir gydymo algoritmo, ar užsienio kalbos, ar kas <em>aš</em> per žmogus, egzistuoja tie patys mokymosi komponentai.</p><p>Pirmas mokymosi žingsnis yra teorinių žinių įgavimas, informacijos įrašymas į deklaratyviąją atmintį. Reikia įgyti žinių: išmokti žodžius reiškiniams, jų prasmę ir ryšius. Žinios įgaunamos iš šaltinių, pirmieji mūsų mokytojai būna tėvai ar globėjai, kurie pasako ir paaiškina kaip kas veikia ir ką daryti, kad gautum rezultatą, tačiau bet kokie per jusles smegenis pasiekiantys signalai yra mokymosi šaltiniai. Vadovėliai, paskaitos, straipsniai, kodeksai, edukaciniai filmai, tinklalaidės, net gandai ir prietarai yra teorinės žinios. Smegenyse visa ši informacija nusėda ir tampa deklaratyviu žinojimu.</p><p>Teorija yra informaciniai vienetai, statybiniai blokeliai, iš kurių konstruojame savo kompetencijas, pasaulio ir savęs vaizdą. Kadangi smegenys vienodai įrašo viską, kad iki jų ateina, tikslių ir teisingų žinių gavimas yra labai svarbus, norint, kad ir pasaulio ir savęs matymas būtų tikslus ir teisingas. Šiame etape neapsieinama be mokymosi mintinai, kartais pačiu banaliausiu kalimo būdu, bet kartais nebūtinai patys pasirenkame kalti, o kala mums nuolat pas pačias žinutes (tėvai, mokytojai, reklamos, žiniasklaida ir kt.).</p><p>Antras mokymosi žingsnis yra praktika. Tai žinių ir įgūdžių įrašymas į procedūrinę atmintį. Jeigu deklaratyvus mokymasis apima iš esmės smegenis, tai procedūrinis mokymasis visą kūną, įskaitant tas pačias smegenis. Teoriškai gali labai gerai mokėti skaityti natas, bet dabar laikas išmokti groti, išlaikyti ritmą, tempą, pataikyti į taktą. Praktinis mokymasis yra bandymas savo kūnu ir kartojimas, kartojimas, kartojimas. Gali labai gerai suprasti šokio žingsnelius ir pavadinimus, bet dabar šok. Gali labai gerai žinoti visas metabolizmo taisykles, bet dabar pritaikyk tai savo gyvenime. Gali labai gerai žinoti teorinius pagrindus apie poreikius, bet dabar laikas juos atpažinti savyje, juos patenkinti, arba atidėti, ar esant reikalui kalbėtis. Tai mokėjimas ne žodžiais, o veiksmais.</p><p>Praktika nebūtinai yra dirbti kūnu, tai gali būti mąstymas ir testavimas „iš kur žinau, kad tai, ką žinau yra tiesa?“. „Kaip galiu patikrinti, kad ši taisyklė yra teisinga?“. Praktika yra tikrinti ar tai, ką žinau teoriškai veikia realiame gyvenime. Praktika yra daryti negalvojant ir gauti prognozuojamą rezultatą.</p><p>Trečias etapas yra išmintingas patikrintų žinių ir sąmoningas įgūdžių sujungimas, jų taikymas laiku ir vietoje bei kūrybiškas panaudojimas.</p><p>Neturint teorinių žinių, rankos tarsi veikia be galvos, moka daryti, bet negali paaiškinti <em>kodėl</em> gavai tokį rezultatą. Mokantis naujų dalykų tik praktiškai, lengva atsitiktinumus palaikyti dėsningumais, o dėsningumus atsitiktinumais, dalykai painūs, neaiškios jų reikšmės, prasmės ir ryšiai. Praktika be teorijos yra gebėjimas sklandžiai kopijuoti, pavyzdžiui sugebėti pagaminti patiekalą iš recepto, nesuprantant maisto chemijos dėsnių, arba kopijuoti turtingų žmonių stilių, nesuprantant kaip toks stiliaus pasirinkimas susiformavo, daryti meditacijas iš knygų, nesuprantant meditacijos paskirties. Geriausiu atveju praktinis mokymasis be teorijos užtruks ilgai ir bus ne toks efektyvus, blogiausiu, galima susižeisti ar pakenkti (pvz. bėgant nepasidomėjus biomechanika, skiriant gydymą neteisingai nustačius diagnozę).</p><p>Jeigu neturi praktinio patyrimo ir patikrinimo ar tai, ką žinai, yra teisinga, tai toks žinojimas yra tuščias. Gali puikiausiai mokėti skaityti natas, bet be praktikos gražios melodijos nesugrosi. Teorijos kaip sveikai maitintis, kaip sveikai gyventi, kaip tinkamai miegoti, neišbandžius ką reiškia sveikas miego, valgymo, mankštinimosi režimas, odos ir proto higienos taikymas, bus tik abstrakčios kalbos, kurios iš šono gali atrodyti labai teisingos, bet bus tuščios. Visokios filosofinės, politinės idėjos dažnai taip logiškai ir gražiai atrodo ant popieriaus, bet praktiškai neįmanomos įvykdyti. Kartojama knyginė išmintis skambės kaip aidas, kaip papūgos kalba, žodžiai kaip prasmingi, bet ar teisingi? Tai kaip interneto ateistai, religingai kartojantys savo šabloniškas frazes. Netikrinama teorija, tai gyvenimas iliuzijų pasaulyje, galvojant, kad žinai, kai net nežinai, ko nežinai. Nekvestionuojamos taisyklės, tai kelias į pasidavimą priespaudai.</p><p>Praktika be teorijos yra nelanksti. Teorija be praktikos yra tuščia. Teorija suteikia praktikai išbaigtumo. Praktika teorijai suteikia tikslumo.</p><p>Kūrybiškumas yra lankstus ir naujoviškas to, kas žinoma ir mokoma pritaikymas. Išmintis atsiranda tik turint ir žinių, ir patyrimo kaip jos veikia ir gaunant patyrimą, siejant jį su tuo, kas jau žinoma, suteikiant prasmę.</p><p>Mokantis ar mokant praktinių įgūdžių svarbu atsakyti kokie dėsniai ir logika už to slypi. Kaip yra, kad tai veikia.</p><p>Mokantis ar mokant teorijos, svarbu atsakyti, kaip galiu tai patikrinti? Kaip žinau, kad tai yra tiesa. Kaip tai veikia realiame gyvenime.</p><p>Galima savęs paklausti kaip išmokau, tai ką moku? Iš kur žinau, tai ką žinau? Kaip aš žinau, kad tai, ką žinau, yra tikslu ir teisinga? Galiu atlikti eksperimentą, arba galiu surasti kažkieno kito atliktą eksperimentą ir tada pasitikėti, kad tas eksperimentas atliktas teisingai, arba galiu surasti daug tokių atliktų eksperimentų. Bet ne viską galima patikrinti eksperimentiškai, tada galima ieškoti kitokiais būdais aprašytų stebėjimų rezultatų, dokumentuotų patyrimų. Galiu pasitikėti savo patyrimais ir tikrinti su kitų patyrimais ir su jau turimomis kitomis žiniomis. Labai svarbu nepasiduoti žinojimo puikybei, o priimti žmogiškojo proto ir pažinimo ribotumą, kad ne viskas, ką žinau, yra patikrinama.</p><p>Pagrindinis teorinių žinių trūkumas, kad jos susiveda į žodžius, o kalba yra ribotas mediumas. Kiekviena kalba turi savitą logiką ir verčiant tekstus, dalis prasmių išsikreipia. Egzistuoja tokie patyrimai, kurie žodžiais nenusakomi. Arba žodžiai (pvz. meilė), savyje talpina tokį platų spektrą patyrimų, kad be konteksto neaišku apie ką čia kalbama. Ir tada labai lengva pasiklysti žodžių labirintuose, kai žodžius aiškini dar didesniu žodžių kiekiu (kaip tik tai, ką aš šiuo metu ir darau).</p><p>Praktiniai įgūdžiai turi kiek tokią logiką, tai ritmų, dermės, tempo, pasikartojimų, juslių, emocijų dėsniai. Gyvūnai, kurie neturi kalbos puikiai geba išmokti praktinių įgūdžių (pvz. gauti maisto ir netapti kitų rūšių maistu), jie gali suprasti jiems aktualių dalykų prasmę ir reikšmę nekalbėdami. Kai kuriais atvejais tuos dalykus galima išmokti naudojant žodžius, bet svarbiausias mokymasis yra per patyrimus, veiksmus ir judesius.</p><p>Žmogiškoji būtis yra tokia, kad mes viskam automatiškai priskiriame reikšmes, o reikšmes įžodiname, taigi pagrindinis patirtinio mokymosi ribotumas yra ne pačios įgyjamos patirtys, o kaip jos aiškinamos sau ar mokiniams.</p><p>Mokomės ne vien darbui ir malonumams reikalingų žinių ir įgūdžių, bet ir apie save, kas <em>aš</em> esu, kokie yra kiti žmonės, koks apskritai yra pasaulis, šita žinių ir patyrimų sistema vadinama kertiniais įsitikinimais.</p><figure><img alt="" src="https://cdn-images-1.medium.com/max/983/1*AlHc-oFA9quECVbyl3VUrQ.jpeg" /><figcaption>Afroditė</figcaption></figure><p>Kiek daug nenaudingų dalykų <strong>„</strong>žinau<strong>“</strong> apie save, nes man kiti taip sakė (drabužiai parduotuvėse ir modeliai reklamose, kad esu stora ir keistos figūros, nors šiaip ji kaip Afroditės; kad esu nepakankama, nes kodėl devyni, o ne dešimt; ir t.t.) ir labai lengva būtų pasiduoti tokiam žinojimui, jei netikrinčiau realybės. O kur dar visokie patyrimai, kuriems priskyriau grėsmingas interpretacijas ir paskui nepalikau vietos naujiems patyrimams, nes gi <strong>„</strong>žinau<strong>“</strong>, kad tokie dalykai pavojingi. Ir tokio tipo išmokimai yra universali žmogiška savybė.</p><p>Labai dažnai žmonės yra išmokę, <strong>„</strong>žino<strong>“</strong>, visokių apie save nenaudingų dalykų, (pvz. kad yra nemylimi) ir taip leidžia tam deklaratyviam išmokimui užgožti kitokias patirtis. Tokio dalyko neįmanoma atmokti girdint žodžius, kad esi mylimas, protingas, vertingas, nes ir toks žinojimas ateina ne vien iš žodžių, o iš prisilietimų, žvilgsnių, gerumo gestų stokos arba iš žiaurumo, abejingumo ir atstūmimo patirties.</p><p>Kaip galima kvestionuoti dalykinius išmokimus, taip galima kvestionuoti išmokimus apie save. Iš kur aš žinau, tai ką žinau, kaip žinau, kad tai tikslu teisinga. Mokomės visą gyvenimą, tai visą gyvenimą mokomės ir apie save, bet senieji išmokimai yra įsitvirtinę ir trukdo naujiems, jeigu jiems nepadaroma vietos. Vieta padaroma randant tai, kas neveikia ir padarant vietos tam, kas veikia, patyrimui dalykų, kurie naudingi, kurie tiksliau atitinka realybę. Vien tik atpažinti, kad kažkas, ką išmokau apie save, kitur ir pasaulį, man trukdo, o ne padeda gyventi, nepadeda gyventi geriau, reikia imtis veiksmų, patirti dalykus, kurie rodytų, kad gali būti kitaip, kad galiu būti savo gvuenimo šeimininkas.</p><p>Man asmeniškai labai nenaudingus išmokimus apie save pakoregavo pradėjimas važiuoti dviračiu, mokymasis šokti ir groti, bet šie įgūdžiai nebūtų tokie stiprūs be psichikos ir likusio kūno procesų išmanymo.</p><img src="https://medium.com/_/stat?event=post.clientViewed&referrerSource=full_rss&postId=1b294dbaab4e" width="1" height="1" alt="">]]></content:encoded>
        </item>
        <item>
            <title><![CDATA[Upė, kalnas, debesys ir žmonės]]></title>
            <link>https://medium.com/@emilijavalen/up%C4%97-kalnas-debesys-ir-%C5%BEmon%C4%97s-b1fd5e32458d?source=rss-c6431d9b3bac------2</link>
            <guid isPermaLink="false">https://medium.com/p/b1fd5e32458d</guid>
            <category><![CDATA[terapija]]></category>
            <category><![CDATA[meditacija]]></category>
            <category><![CDATA[dėsniai]]></category>
            <category><![CDATA[dvasingumas]]></category>
            <category><![CDATA[pokyčiai]]></category>
            <dc:creator><![CDATA[Emilija Valenčienė]]></dc:creator>
            <pubDate>Wed, 25 Oct 2023 07:09:12 GMT</pubDate>
            <atom:updated>2023-10-25T07:09:12.011Z</atom:updated>
            <content:encoded><![CDATA[<p>Meditacijose (kalbu apie dėmesingo įsisominimo praktikas) neretai naudojami kalno, upės, ar dangaus vaizdiniai. Jei yra žmogiškųjų funkcijų, ypač mąstymo, metaforos. Jei esate bandę šias meditacijas, tai patyrėte, kad jos visos truputėlį skiriasi akcentais, bet aš noriu pasidalinti pastebėjimu apie tai, kas joms bendra.</p><p>Jeigu nesate bandę šių meditacijų trumpai pristatysiu. Upės meditacijoje reikia įsivaizduoti upę, su kuo daugiau detalių, jos vietą, srovę, plotį, gylį, aplinkinę ir vidinę augmeniją, o save pasodinti šalia ant įsivaizduojamo suolo ir stebėti upę. Dangaus meditacijoje reikia užversti galvą į įsivaizduojamą dangų ir stebėti jame plaukiančius debesis, kaip jie kinta, ateina, praeina. Kalno meditacijoje reikia matyti kalną, nuo papėdės iki viršūnės, stebėti vaizduotėje kalno paviršiaus ir aplinkos kismus paroje, keičiantis orams ir metų laikams. Visi šie vaizdiniai yra jūsų pačių metaforos, jos skirtos pajausti savo trumpalaikių būsenų kintamumą ir egzistencinį pastovumą.</p><figure><img alt="" src="https://cdn-images-1.medium.com/max/1024/1*r5caocLDwjiIWU6RuBPLpw.jpeg" /><figcaption>Kalnai, trobelė ir debesys</figcaption></figure><p>Upė taip pat išlieka ta pati upė, net jei per amžius pasikeičia jos vaga, net jei sausros metu ji nusenka, o po liūčių patvinsta. Kalnas taip pat lieka kalnas, net jei vyksta žemės drebėjimai, arba ant jo atsiranda žmonių paliktų artefaktų. Dangus yra dangus, net jei kartais jame nesimato žydrynės per tankiausiai audros debesis ar rūką ir nebeliekant aiškios ribos tarp dangaus ir žemės.</p><p>Nei upė, nei kalnas, nei dangus nėra neatsiejami nuo savo konteksto. Nei vienas iš jų nėra izoliuotas nuo aplinkinės ekosistemos. Tiek upes, tiek kalnus, tiek debesis veikia net už tūkstančių kilometrų įvykstantys nutikimai. Ir nors upės, kalnai ir debesys egzistuoja kaip tokie, bet jiems nutinka išoriniai dalykai, laikinai pakeičia jų vaizdą ir vardą. Kiekviena upė, kalnas ir debesis yra vientisa susijusi sistema. Upės vanduo garuodamaa formuoja debesis, debesys krituliais padengia kalną, nuo kalno tirpstantys sniegai papildo upes. Vis tai yra viena. Kartais žmonės visai nugriauna kalnus ar užverčia ar nusausina upes, išsklaido debesis ar sukoncentruoja į vieną vietą, visos šios geoinžinerinės manipuliacijos reikalauja labai daug energijos ir pastangų, gamtos ir amžinybės mastu tai reti nutikimai, bet vis tiek, tai dalykai, kurie nutinka iš išorės, ir nepaisant žmonių pastangų pakeisti upių vagą, ar debesų susitelkimus, vis tiek upės ir debesys veikia pagal savo dėsnius, savo kontekste ir visa žmogiškoji geoinžinerija galiausiai lieka nenuspėjama, nes nei upė, nei debesis, nei kalnas nėra atskiros esybės.</p><figure><img alt="" src="https://cdn-images-1.medium.com/max/1024/1*6OSI-6WYoZ-4jL_-_aOWHw.jpeg" /><figcaption>Marios (dešinėje) aukščiau jūros (kairėje) lygio Nyderlanduose</figcaption></figure><p>Žmonės kartais kenčia, nes jaučiausi vieni, vieniši, atskiri ir atskirti. Lyg objektas tarp atskirų objektų. Neturi ryšio su kitomis gyvomis būtybėmis, savo vieta, laikmečiu. Nei vienas žmogus nėra atskiras ir izoliuotas, kiekvienas yra viso pasaulio ir visos žmonijos dalis vien tuo, kad yra. Žmogus tikrai gali jaustis vienišas, nes neranda emocinio ryšio, nes jo aplinka atstumianti, nes jam nutinka išoriniai dalykai, kurie trukdo pamatyti dalykus, kokie jie yra iš tikrųjų.</p><p>Kai žiūri į kalną, jis irgi gali atrodyti atskiras, bet jei pradedi tiesiog žiūrėti atidžiau, ima darytis sunku atskirti, kur vienas kalnas prasideda, kur baigiasi, ar miškas papėdėje dar kalnas, ar jau nebe. Taip ir su žmonių mintimis, jausmais, kur šita mintis kilo, ar man savaime, ar nes kažkas taip man taip sakė ir ji sutapo su tuo girdėjau dar anksčiau sakant ir dabar turiu tokių minčių sąnašas. Kaip kiekviena upė iš kažkur išteka, kaip kiekvienas kalnas turi savo papėdę, taip žmonės turi savo fizinę ir socialinę aplinką. Ir ne su žmogumi blogai, kad jis nejaučia ryšio, žmogus mokosi ryšio iš kitų žmonių, jo aplinka rūsti, jo žmonės atšiaurūs.</p><p>Nei vienas žmogus nėra atskiras nuo savo konteksto. Kaip upėms nutinka lietūs, sausros, užtvankos, kaip jos būna skirtingos miestuose, miškuose, kalnuose, kaip jos susijusios su aplinkiniais objektais, taip kiekvienas žmogus susijęs su savo aplinka, yra neatsiejama jos dalis. Kaip aplinka keičia žmogų, taip žmogus keičia aplinką, ir tai vyksta savaime. Ir žmogus turi ypatybę, kad gali pats keisti save, priešingai nei upė, kalnas ar debesis, kurie yra, veikiami jiems nutinkančių dalykų, žmogus turi fantaziją ir (ribotą) laisvą valią pats būti savo gyvenimo kelio tiesėjęs ir vedlys.</p><p>Kaip žmonės nesuprasdami, kad kiekviena upė, kiekvienas kalnas, kiekviena jūra, kiekvienas debesų masyvas nėra atskira esybė, ir juos bando geoinžinerint, o galiausiai iššvaisto krūvą resursų pastoviai palaikyti savo susikurtai, bet gamtos dėsniams prieštaraujančiai tvarkai, lygiai taip pat bando tvarkytis savo gyvenimuose. Savo kančias ir simptomus matydami kaip izoliuotas atskiras esybės, o ne viso bendro organizmo ir viso savo konteksto dalį. Pvz.: man daug metų skaudą nugarą ties mente. Ir prireikė daugybės laiko suprasti, kad tai ne vien kompiuteris ir sėdimas darbas kaltas, bet visa sistema priežasčių: plokščiapadystė, įsitempę sutrumpėję raumenys, protinė įtampa ir dar daug kitokių dalykų, o gydymas tai patogi avalynė, kur daug vietos pirštams, tempimo pratimai, viso kūno raumenų jėgos stiprinimo pratimai, relaksacijos, meditacija, kokybiškas miegas ir harmoningi santykiai su darbu ir žmonėmis.</p><figure><img alt="" src="https://cdn-images-1.medium.com/max/1024/1*B06P1grq1x-LwHeSwpaj5A.jpeg" /><figcaption>Upė</figcaption></figure><p>Kaip kiekviena upė, kiekvienas kalnas, kiekvienas debesis yra tarpusavyje susiję, yra vienos sistemos dalis, taip kiekvienas žmogus susijęs su kiekviena upe, kiekvienu kalnu, kiekvienu debesimi.</p><p>Kaip kiekviena upė, kiekvienas kalnas, kiekvienas debesis kartu yra atskiras, ir kintamas, ir pastovus, taip or kiekvienas žmogus yra atskiras, skirtingas, ir kintamas, ir pastovus.</p><p>Kaip kiekviena upė, kalnas ir debesis skiriasi skirtinguose kontekstuose, skirtingose vietose, taip ir kiekvienas žmogus yra neatsiejamas nuo savo asmeninio konteksto, nuo savo ištakų.</p><img src="https://medium.com/_/stat?event=post.clientViewed&referrerSource=full_rss&postId=b1fd5e32458d" width="1" height="1" alt="">]]></content:encoded>
        </item>
        <item>
            <title><![CDATA[Ką meditacija padaro su žmogumi]]></title>
            <link>https://medium.com/@emilijavalen/k%C4%85-meditacija-padaro-su-%C5%BEmogumi-ff94c39ed21d?source=rss-c6431d9b3bac------2</link>
            <guid isPermaLink="false">https://medium.com/p/ff94c39ed21d</guid>
            <category><![CDATA[meditacija]]></category>
            <category><![CDATA[psichologija]]></category>
            <category><![CDATA[mindfulness]]></category>
            <category><![CDATA[dvasingumas]]></category>
            <category><![CDATA[naujoko-protas]]></category>
            <dc:creator><![CDATA[Emilija Valenčienė]]></dc:creator>
            <pubDate>Wed, 13 Sep 2023 06:42:20 GMT</pubDate>
            <atom:updated>2023-09-13T06:42:20.912Z</atom:updated>
            <content:encoded><![CDATA[<p>Kaip egzistuoja kūno pratimai, taip egzistuoja proto pratimai — meditacijos. Meditacija yra labai platus terminas, skirtingose kultūrose ir amžiuose buvo naudojamos skirtingos praktikos, kurios dažnai susietos su to krašto religinėmis tradicijomis, bet nebūtinai. Tai ką aš šiame tekste vadinsiu meditacija bus dėmesingas įsisąmoninimas, arba <em>mindflulness</em>.</p><figure><img alt="" src="https://cdn-images-1.medium.com/max/1024/1*5j7by50CJSRpUGQ-b17Kcw.jpeg" /><figcaption>Mozaika ant sienos viename Vilniaus kiemelyje</figcaption></figure><p>Vienas iš dėmesingo įsisąmoninimo pratimų yra duonos meditacija. Reikia paimti duonos gabaliuką ir jį tyrinėti lyg jį sutiktumėte pirmą kartą. Būtent kasdienės mūsų duonos, tiek daug kartų matytos, ragautos, gal net gamintos. Tinka ir kitas pažįstamo maisto gabalėlis, tada bus nebe duonos, o pvz. razinos meditacija. Duona apžiūrima, liečiama, jos tekstūra, svoris, temperatūra, uodžiama, klausoma, ragaujama, jaučiamas jos skonis, jos vieta burnoje, kramtoma, jaučiami tekstūros pokyčiai, burnos judesiai, kaip kąsnis slysta stemple, ataskoniai burnoje. Ši meditacija trunka apie 10 minučių ir yra skirta ugdyti smalsumą ir naujoko protą.</p><p>Naujoko protas yra kai žiūri į senus dalykus naujai. Tarsi visai nepažinotum, su entuziazmu pažinti. Atsisakyti visų ankstesnių nusistatymų ir vertinimų. Mes taip dažnai veikiame automatiškai, kad priprantame prie dalykų ir savęs su tais dalykais. Priprantame prie savo namų netvarkingų kampelių, arba nebematome šalia esančio grožio. Pripratimas, įpročiai, nebereagavimas į aplinką taip, kaip reagavom pirmą kartą su ja susidūrę yra normalu ir pageidautina, nes taupo smegenų resursus. Niekas neturi 10 minučių tyrinėti kokį nors kasdienybės objektą. Mūsų smegenys tokios pačios kaip medžiotojų rinkėjų, kuriems maisto rasti sunku ir reikėjo nuolat būti budriam savo aplinkos ir netikėtumų atžvilgiu. Tai kam tada to reikia to naujoko proto?</p><p>Būna, kad turime tas 10 minučių (pvz. kamštyje ir jose yra nuobodulys, tas pats maršrutas, tas pats maistas, tie patys žmonės, ta pati rutina, kai atrodo viskas sena, įsipykę, nuobodu, kai atrodo, kad gyvenimas eina pro šoną.</p><p>Mes nebematome kasdienybės gėrio, grožio ir purvo, nes taip veikia mūsų smegenys, bet kasdienybės grožis, gėris ir purvas nenustoja egzistuoti, jei į jį nekreipsime dėmesio. Mes galim lengvai priprasti prie pakampėse stovinčių dėžių, likusių nuo atsikraustymo, prie stalčiuose suverstų popierių, kuriuos „kada nors“ susitvarkysime. Lygiai taip pat priprantame prie savo automatinių minčių ir reakcijų, tampame nejautrūs savo trūkumams, kuriais erziname kitus, ir stiprybėms, kurias nuvertiname tarsi savaime suprantamas.</p><p>Kasdienę duoną galima matyti kaip pirmą kartą bet kur. Savame mieste, einant kasdien tuo pačiu keliu į darbą ir stebėti dalykus, kurie ten yra. Kartais taip pastebiu, kažką, ko niekad nemačiau, nors dažnai praeinu, pavyzdžiui, parduotuvę, atrodytų akivaizdus objektas, bet taip veikia dėmesys, jis nuolat filtruoja, iki sąmonės ne visada ateina ta „nesvarbi“ informacija. Lygiai taip pat galima žiūrėti į save, tarsi iš šono, tarsi naują.</p><figure><img alt="" src="https://cdn-images-1.medium.com/max/1024/1*8PCewSs3qWkAOshBBPBh4g.jpeg" /><figcaption>Prekių parduotuvė</figcaption></figure><p>Galima stebėti nevertinant savo stiprias emocines reakcijas, įkyrias mintis, kaip man atsirandantį dalyką. Tarsi prakaito lašą ant odos, juk aš nesu prakaito lašas. Kaip oda gamina prakaitą, taip smegenys gaminta mintis, o į mintis kyla emocijos. Tam ir daromos meditacijos, savęs pastebėjimui, atskyrimui, kad esu aš, ir yra dalykai kurie man kyla: mintys man kyla, jausmai man kyla, impulsai veikti man kyla, o, elgesys man kilo. Kaip įdomu. Ar pastebėjimas vieną kartą išspręs problemas? Ne. Bet penkis šimtus kartų pastebėtos mintys, emocijos, impulsai veikti leis penki šimtai pirmą kartą sustabdyti nepageidaujamą elgesį anksčiau, nei jis padarytas. Arba trečią kartą stebint save tarsi iš šono, emocijos tik užlies, bet neįtrauks ir nenusineš su savimi, mintys neužvaldys ir neatims dienos, skirtos darbams. Vieną kartą prisėdus pamedituoti niekas nepasikeis, kaip ir vieną kartą padarius fizinį pratimą raumenys nepasidarys matomi. Tam duonos meditacijos irgi neužteks. Tam reikia įpročio. Kaip mankštinamės skirtingai, kai laviname ištvermę, lankstumą, mobilumą ir jėgą, taip skirtingai pasirenkame meditacijas, kai siekiama smalsumo, pažinimo, atidumo, charakterio tvirtumo, emocinio atsparumo ir ištvermės.</p><p>Naujoko protas yra smalsus ir pastebintis, ne teisiantis, vertinantis gerai ar blogai, tik pastebintis, matantis, jaučiantis, tyrinėjantis. Vertinimai labai įtraukia, jie nuveda prie asociacijų, prie atsiminimų, prie prognozių, prie to, kad reikia kažką spręst. Pratimas yra proto mankšta, nes reikia TIK stebėti, kartu pastebint kaip kyla vertinimas, ar impulsas daryti. Kartais tos 10 minučių sustojimo ir patyrinėjimo KAS čia yra, kokios savybės, to, kas vyksta, to, ką matau, gali sutaupyti daugybę laiko, kurį prarandame bandydami susitvarkyti su skubotų sprendimų pasekmėmis.</p><p>Meditacija, kaip ir mankšta, yra procesas, kai kūnas glemba ir praranda tonusą, taip ir nemankštinamas protas veikia automatiškai. Ir net medituojant nebus taip, kad pasieksi tobulybę, vis tiek bus, kad prasileisi, vis tiek kils automatinių minčių. Kaip treniruotas kūnas atsparesnis smulkioms žioplumo traumoms, bet susidūrus su stipria išorine jėga bus sužeistas ir paskui greičiau pasveiks, taip medituojantis protas padeda įveikti menkus nesklandumus, bet neapsaugo nuo gyvenimo sukrėtimų ir negandų, bet padeda po jų atgauti dvasinę ramybę.</p><figure><img alt="" src="https://cdn-images-1.medium.com/max/1024/1*n0NeCkWhua7acn6y9hVT6w.jpeg" /></figure><p>Kartais mes labai skubame ir nelieka laiko kasdienei duonai. O kur skubame? Kodėl skubame? Kieno gyvenimą gyvename? Gal skubame, kad neliktų laiko klausti, ką aš čia darau ir kodėl tai darau, kad nereikėtų susidurti su atsakymu. Reikia drąsos susidurti su diskomfortu. Bet pasaulis nėra vien juoda ir balta, kai pasirenkame naujoko protu stebėti save, galime pastebėti ir daug grožio, kurį pamiršome, daug švelnumo, šilumos, tvirtumo, atramos taškų, pastebėti, kad to gėrio gali būti daugiau, nei purvo. Ir tada auginti gėrį, dauginti jį savo darbais, užuot apsileidimais.</p><img src="https://medium.com/_/stat?event=post.clientViewed&referrerSource=full_rss&postId=ff94c39ed21d" width="1" height="1" alt="">]]></content:encoded>
        </item>
        <item>
            <title><![CDATA[Atjauta yra labai galingas dalykas]]></title>
            <link>https://medium.com/@emilijavalen/atjauta-yra-labai-galingas-dalykas-5ccc3880605a?source=rss-c6431d9b3bac------2</link>
            <guid isPermaLink="false">https://medium.com/p/5ccc3880605a</guid>
            <category><![CDATA[psichologija]]></category>
            <category><![CDATA[atjauta]]></category>
            <category><![CDATA[dvasingumas]]></category>
            <category><![CDATA[evoliucinė-biologija]]></category>
            <category><![CDATA[cbt]]></category>
            <dc:creator><![CDATA[Emilija Valenčienė]]></dc:creator>
            <pubDate>Thu, 22 Jun 2023 07:52:53 GMT</pubDate>
            <atom:updated>2023-06-22T07:52:53.438Z</atom:updated>
            <content:encoded><![CDATA[<p>Buitinėje kalboje atjauta dažnai painiojama su m gailesčiu užuojauta ir kai kuriems žmonėms sukelia atstūmimo reakciją, nes tarsi į kančią žvelgiama iš aukšto — „oi, vargšelis, utiutiutiu, nu tai pabūk, pagulėk čia, kol aš einu užkariauti pasaulio“.</p><p>Psichoterapijoje (kognityvinėje elgesio terapijos paradigmoje) atjauta reiškia, kad žinau, suprantu ir priimu, kad kančia egzistuoja, kančia tikra, kančia yra universali, ne tik bendražmogiška, bet ir bendragyvybiška (net medžiai liūdi, kai netenka draugo medžio, daugybė paukščių ir žinduolių demonstruoja į žmonių panašias gedulo reakcijas), kančia yra paaiškinama ir kančią galima sumažinti. Taip pat kančia ir jos šaltiniai nesusiję su žmogaus verte ar kokybiškumu, nes mes vertingi patys savaime.</p><figure><img alt="" src="https://cdn-images-1.medium.com/max/1024/1*gpI8AtYmylBNS8swP4xmtA.jpeg" /></figure><p>Man labai patinka ši Epikteto (50–150 m.e.m) citata: „[…] mūsu prigimtis dvejopa: kūnu esame gyvūnu bendrai, o protu ir mintimi — dievu*, tai vieni ir linksta prie anos prigimties — nelaimingos bei mirtingos, ir tik nedaugelis — prie dieviškos ir laimingos.“</p><p>*Dievas tai neaišku kuris ten, prieš tai pastraipoje apie Dzeusą kalba, toliau apie Dionizą ir Apoloną, bet aš leisiu skaitytojui pasirinkti, nes ką tas Epiktetas man dabar padarys už iškraipytas mintis.</p><p>Psichologijoje dažnas klausimas <em>nature vs. nurture</em>. Ar čia kažkas įgimta ir atsinešta, ar išmokta ir išauklėta. Prigimtis ar kultūra. Daugybė religijų aiškina žmonių skirtingumą nuo gyvūnų, tai, kad mes gebame įsivaizduoti dalykus, kurie niekada nebuvo ir gal net nebus, ir pabandyti sukurti dalykus, tai, kaip mes meistriškai prisitaikoma prie aplinkos, tai, kaip mes unikaliai kenčiame, lemia tai, kad turime Sielą, tai, kas duota Dievo ar dievų.</p><p>Mokslininkai, kurie tyrinėja atjautos fenomeną, daug remiasi evoliucine biologija, genetika, ekologija ir kitais, iš pažiūros, visai nedvasingais mokslais, jie labiau tyrinėja tą gyvūniškają mūsų pusę, prigimtį. Žmonės, kaip visos gyvybės formos, turi tris svarbiausius biologinius impulsus: maitintis, saugotis ir daugintis, kad išliktų kaip rūšis.</p><p>Surasti maisto ir jį pasigaminti yra sunkus darbas, bent jau taip buvo tūkstančių tūkstančius metų. Kūnai prisitaikę veikti energijos taupymo režimu. Protavimas yra labai energiškai brangi funkcija ir smegenys taupiai ją naudoja, kai tik galima išvengti mąstymo, tą ir stengsis daryti, pavyzdžiui, remdamasi atmintimi ir įpročiais, bet tai ne tik apie protavimą, tai yra apie optimizavimą visose srityse. Mes sutverti tingėti, ieškoti lengviausio kelio, kaip su mažiausiom sanaudom gauti didžiausią rezultatą. Pavyzdžiui, jei pašildai maistą, tai energija iš ugnies padaro maistą lengviau virškinamą, ir tada nereikia naudoti savo energijos, su tuo pačiu maisto tūriu galima pasiimti daugiau energijos, mažiau jos išeikvojant virškinimui.</p><p>Tai, kokius mes kūnus turime, kokias bendruomenes kuriame, kokiais būdais dauginamės labai lemia ekologija (arba aplinka: klimatas, reljefas, vandens prieinamumas, augalija, ir kita gyvūnija, kaip arti kiti rūšies atstovai). Pavyzdžiui vabzdžiai maldininkai pagarsėję tuo, kad patelė po susiporavino suvalgo patinėlį. Maldininkai gyvena pavieniui, jie gali ilgą laiką nesutikti kito savo rūšies atstovo. Maisto tai tik žmonėms ne tai, kad netrūksta, bet yra per daug, o maldininkai jo ieško ir kiekviena kalorija svarbi. Perduoti savo genus svarbiausias gyvenimo tikslas, tai kai patinėlis sutinka patelę, rūšiškai apsimoka, kad jį suvalgys, nes patelė gauna kalorijų, taip reikalingų kiaušinėliams perėti, tuo padidindamas rūšies pratęsimo šansą. Jei nebūtų suvalgytas, išlikęs gyvas, jis rizikuotų patelės ir kiaušinėlių išlikimu, nes kiaušinių dėjimas eikvoja daug energijos, maisto paieška eikvoja daug energijos, o dar neaišku ar jis surastų kitą patelę per savo gyvenimą, todėl jo tolesnis gyvenimas yra resursų švaistymas. Žmonės, tuo tarpu, dauginasi labai keistai, nes seksu užsiiminėja dažniausiai rekreaciniais, o ne prokreaciniais tikslais, mylisi, o ne tiesiog dauginasi. Žmonių ovuliacija yra slapta, vyras nežino, kada moteris vaisinga, bet ir pati moteris dažniausiai to nežino. Seksas mums ne tik genų perdavimo būdas, bet labai smarkiai kultūriškas reiškinys.</p><p>Išlikimui būtina apsisaugoti nuo priešų ir konkurentų. Saugumui būtina teritorija ir prieglobstis, o teritorijoje savi žmonės. Bet kas, kas veržiasi į tą teritoriją bus suvokiamas kaip priešas. Kai daugėja savų žmonių ir teritorijos nepakanka, einama į naujas teritorijas, bet ten gali būti užimta, todėl teks pasidaryti vietos. Reikia pasiruošti ir pulti, ir gintis. Bet savi irgi gali tapti priešais, kai trūksta maisto ar kitų resursų. Ir čia susprastai kalbu tik kūno (gyvūniškieji) poreikius, o kaip greitai priešai gali atsirasti, kai nesutariame dėl idėjų, dėl tos dieviškosios savo dalies, kaip tada pliekiamasi ir žudoma. Atrodytų padaroksalu, bet siekdami savo ir mylimųjų saugumo labiausiai atskleidžiame savo tamsiąją pusę. Šiame nesaugiame pasaulyje reikia kažkaip išlikti, išgyventi, vien šviesa ir meile to nepadarysi.</p><p>Psichologijoje vartojame sąvoka <em>išgyvenimo režimas </em>(angl. <em>survival mode</em>). Jame esantys žmonės taip susikoncentravę kaip išvengti potencialios grėsmės, kad negali mėgautis gyvenimo procesu ir negali pasiekti gerovės ir klestėjimo. Tai atsiranda iš patirto nepritekliaus ir grėsmės saugumui, arba kitaip, lėtinio streso. Tokie žmonės gali siekti kuo greičiau paskleisti savo genus, nes tai irgi išlikimo būdas, nes pasaulis toks nesaugus, kiti tokie nepatikimi, kad gali bet kada nustoti egzistuoti, bet tada bent jau egzistuos vaikai ir anūkai. Ir nesvarbu, kad aplinka jau pasikeitusi, bet jei nežiūri į tai, kas yra, negali pamatyti to pasikeitimo. Aišku, skleisti genus nebūtinai bus tas ir vienintelis būdas, gebėjimas daugintis gali būti visai užsiblokavęs, tada tik siekiama pačiam išlikti. Toks veikimo režimas naudingas esant strese, jis mobilizuoja, padeda, bet kai aplinka pasikeičia, kai jau yra ir resursų, ir saugumo, kenčiantis žmogus gali viso to nepastebėti ir toliau gyventi stresinėje būsenoje su stresinėmis reakcijomis.</p><p>Tai, ką išvardinau yra labai labai labai smarkiai sutraukta ir supaprastina mažytė versija to, ką tyrinėjai aiškinasi apie mūsų prigimtį ir ką atjautą praktikuojantys terapeutai pritaiko.</p><p>Bet sėdi tu, su savo kentėjimu, ir galvoji, nu o tai ką man tas duoda, ką keičia tai, kad turiu genus, kokius turiu, kad prisitaikiau funkcionuoti kaip prisitaikiau, kaip tai sumažins mano kančią?</p><p>Pirmiausia, kančia egzistuoja. Kai patiri kančią, ji yra tikra. Tu gali jausti kančią, mes visi jaučiame kančią, kančia nesitęs amžinai. Mūsų prigimtyje užkoduota daugybė konfliktų ir prieštarų. Mes esame ir individualistai, ir bandos gyvūnai. Mūsų kūnai turiu savo poreikius, bet kultūriškai išmokome nugludinti jų kampus ir atidėti, vardan didesnio gėrio. Visi mes vienu ar kitu gyvenimo etapu skaudame, bet skausmas nėra amžinas. Jis praeina.</p><p>Kančia neišvengiama. Jei kažkas man brangu ir prie kažko esu prisirišusi ir to kažko neteksiu, tai kentėsiu. Bet mums būtina prisirišti, kančios kaina mažesnė, nei gaunama nauda. Aš labai kentėjau, kai mirė mano senelis, bet kiek daug pilnatvės ir jėgos tolesniam gyvenimui gavau iš to, kad turėjau ryšį su juo.</p><figure><img alt="" src="https://cdn-images-1.medium.com/max/564/1*q-agMTiiEqU-NDAGb04-TA.jpeg" /></figure><p>Atjautai būtina pamatyti tai, kas vyksta dabar. Įvardinti nevertinant. Nesakant gerai ar blogai. Nešokant prie to, kaip norėtųsi, kad būtų. Tai pabuvimo su realybe akimirka. Pamatyti savo dabarties faktus ir tik faktus, be visų tų paaiškinimų. Pasakyti „man skauda“, „man baisu, kai žvelgiu į nežinomybę“, „netekau, to, kas man brangu“, „gavau tai, ko neprašiau“, „padariau tai, ko neplanavau.</p><p>Galbūt kančia kyla dėl paties padarytos klaidos ir sukeltos žalos kitam. Tada galima įsivardinti ką padariau. Kaip jaučiuosi. Paklausti savęs, o ar mano kūnui tuo metu viskas buvo gerai: ar buvau sotus, ar buvau išsimiegojęs. Kokie mano poreikiai buvo tuo metu? Kokius apskritai turiu poreikius. Nevertinti, neteisti ir nesmerkti savęs, palikti teisimą Dievui, arba nukentėjusiems, arba, jei reikia, teisingumo institucijoms. Dažnai žmonės save kaltina, kad jaučia kam nors jausmus, kurių „neturėtų jausti“, pavyzdžiui, įsimyli savo viršininkus, arba būdami ilgalaikiuose įsipareigojimo santykiuose susižavi nauju žmogumi. Tada atjauta yra pastebėti, kad tai vyksta. Nebėgant nuo šito patyrimo, nes jis toks jau baisus ir blogas, o pamatant, priimant, „taip jau yra“. Dažnai dėl to žmonės kenčia. Per amžių amžius kentėdavo. Nėra tavo drama tokia unikali, kad tu nuo to pasidarytum blogas žmogus.</p><p>Kokie tavo poreikiai? Gal tau trūksta saugumo, o tas kitas atrodo toks tvirtai einantis per gyvenimą? Gal trūksta dar vaikų, o partneris nebenori ar nebegali? Gal trūksta resursų, sunku prasimaitinti, o tas kitas žmogus atrodo toks apsirūpinęs?</p><p>Bet mes gi turim ne vien biologinius poreikius. Ar man užtenka erdvės? Ar man užtenka oro kvėpuoti? Ar galiu save išreikšti, taip, kaip noriu? Ar man užtenka žaismės, spontaniškumo? Ar man užtenka smagumo ir įspūdžių? Ar man užtenka šilumos ir švelnumo? Ar man užtenka ryšio ir bendrumo? Ar galiu pasakyti viską, ką noriu? Ar išgirstu tai, kas mane įkvepia ir praturtina? Ar aš galiu įkvėpti ir praturtinti kitus? Ar tai, kur esu ir ką darau turi man prasmę? Ar aš gyvenu savo gyvenimą?</p><p>Kai kenti, tavo kančia yra tikra. Visi žmonės kenčia, tada nebekenčia, tada vėl kenčia. Tam, kad kančios akimirką skaudėtų mažiau, sustok. Pasižiūrėk kur esi, ką matai aplink save. Ką matai savo viduje. Kaip jautiesi. Neskubėk, nevertink, neteisk savęs. Jei pastebi, kad teisi ir vertini, grįžk prie stebėjimo, pastebėk, kad tai įvyko, bet nepyk ant savęs, kad ant savęs pyksti. Tu normalus, viskas su tavimi ok, nesvarbu kaip smarkiai susimovei, visi žmonės turi tamsiąją pusę, bet visi turi ir šviesiąją. Tu ir taip kenti, tai nedinink kančios, dėl to, kad patiri kančią. Tada, kai jau pamatysi kame esi, ką jauti, kai priimsi tai, tik tada, kai jau būsi pasiruošęs, paklausk, o kaip noriu, kad būtų. Ką galiu, padaryti, kad būtų, kaip noriu, kad būtų. Ko negaliu padaryti. Ir priimk tai. Neskubėk. Nedidink savo kančios. Kančia ne amžina. Kančia egzistuoja. Ji universali. Tu nesi blogas žmogus.</p><img src="https://medium.com/_/stat?event=post.clientViewed&referrerSource=full_rss&postId=5ccc3880605a" width="1" height="1" alt="">]]></content:encoded>
        </item>
        <item>
            <title><![CDATA[Iš kokių šaltinių girdome savo sielas]]></title>
            <link>https://medium.com/@emilijavalen/i%C5%A1-koki%C5%B3-%C5%A1altini%C5%B3-girdome-savo-sielas-b9455ecb00d2?source=rss-c6431d9b3bac------2</link>
            <guid isPermaLink="false">https://medium.com/p/b9455ecb00d2</guid>
            <category><![CDATA[psichologija]]></category>
            <category><![CDATA[dvasingumas]]></category>
            <category><![CDATA[gerovė]]></category>
            <category><![CDATA[santykiai]]></category>
            <category><![CDATA[poreikiai]]></category>
            <dc:creator><![CDATA[Emilija Valenčienė]]></dc:creator>
            <pubDate>Sun, 15 Jan 2023 13:09:58 GMT</pubDate>
            <atom:updated>2023-01-15T13:09:58.604Z</atom:updated>
            <content:encoded><![CDATA[<p>Kodėl vieniems žmonėms pavyksta gyventi svajonių gyvenimą, o kiti vargsta ir sukasi ydinguose ratuose? Kodėl kai kurie žmonės, atrodo, turi viską, bet vis tiek jaučiasi nelaimingi? Besimokydama psichoterapijos, dirbdama su klientais ir stebėdama gyvenimą, ėmiau kelti šiuos klausimus ir pastebėjau kai kurias bendras gijas, kas skiria tuos, kurie gyvena gyvenimą kokio nori, ir tuos, kurie jaučiasi nelaimingi ir varginami sunkumų.</p><p>Mes kaip žmonės esame labai nelygūs. Vieniems tėvai dar vaikystėje perleidžia verslus ir perka namus, kiti neturi pinigų pradiniam įnašui, kad nusipirktų butą. Vienų kūnai sveiki, gražūs, kitų kūnams trūksta dalių ir dėl ligų yra smarkiai apriboti, kiti siekia olimpinių rekordų. Tokia materialinė ir fizinė nelygybė niekam nekelia nustebimo, mes ją aptarinėjam, piktinamės, arba išnaudojam, bet iš esmės visi priimam, kad taip yra. Lygiai taip pat egzistuoja dvasinė nelygybė: iš kokių sąlygų mes esame atėję, ar tokių, kur atsižvelgiama į mūsų psichologinius poreikiu, jie patenkinti, ar iš psichologinio skurdo, kai trūko šilumos, gairių, o gal iš psichologinio sąvartyno, kai tekdavo susidurti su daugiau, nei sugebėdavome susitvarkyti (smurtas, traumavimas)? Tiems, kas turi materialiai mažiau, reikia daugiau darbo ir specifinių, kad išlygintų prigimtinius netolygumus. Taip ir su gyvenimu plačiąją prasme — kai kuriems žmonėms reikia dėti labai specifines pastangas, kad galėtų gyventi gerą gyvenimą. Visi mes turime <em>kažkiek</em> resursų, kaip ir pinigus, galima iššvaistyti arba uždirbti, tai ir sielą galima nuskurdinti arba praturtinti.</p><p>Psichologinis funkcionavimas apima gebėjimą megzti ir palaikyti santykius, mokytis, dirbti darbą, prisitaikyti prie vyraujančios kultūros, mintimis, emocijomis ir elgesiais adekvačiai reaguoti į išorinius ir vidinius dirgiklius. Adekvatu yra metus gedėti po artimojo mirties, bet neadekvatu muštis, kai kažkas į jus pašnairavo.</p><p>Kūno funkcionavimui reikia vandens, maisto medžiagų ir mikroelementų, judėjimo, miego. Kokie yra sielos poreikiai, arba kokių resursų reikia normaliam psichikos funkcionavimui? Skirtingi mokslininkai naudoja įvairias klasifikacijas, jos visos yra sąlyginės ir labiausiai susijusios su gydymo intervencijų paskyrimu. Aš skirstau jas į šias dalis:</p><p>· Emociniai — galėjimas patirti visas emocijas, jas reguliuoti, priimti kitus žmones su empatija, atjauta. Turėti daugiau malonių, džiugių ar neutralių išgyvenimų nei liūdnų, skaudžių, baisių, bet patirti visą emocinį spektrą, įskaitant nemalonias (neigiamas) emocijas. Saugumo pajautimas. Realistiškų ribų</p><p>· Intelektualiniai — apmąstyti situaciją, sugalvoti problemų sprendimus, įgyti kompetencijų, meistriškumą ir turėti pasiekimų. Tikslų kėlimas, pasiekimas, atkaklumas.</p><p>· Socialiniai — turėti ryšių ir santykių su kitais žmonėmis, jausti priklausymą ir pritapimą grupei.</p><p>· Dvasiniai — prasmės jausmas, ryšio su kažkuo didesniu, nei aš, ar materialiniai dalykai pajautimas. Galėjimas pasijausti savo gyvenimo kūrėju (laisvė, autonomija), teisingumo, sąžiningumo pajautimas.</p><p>· Iššūkiai — tai kaip gyvenimo prieskoniai ar mikroelementai kūnui, emociniai, intelektiniai, dvasiniai ar socialiniai iššūkiai nutinka ir yra neišvengiama dalis, bet jie reikalingi, kad neužstagnuotume, neatitrūktume nuo realybės ir turėtume įgūdžių prisitaikyti prie kintančių gyvenimo aplinkybių</p><figure><img alt="" src="https://cdn-images-1.medium.com/max/919/1*CLlVcq6Yc65xLnugjJRVig.png" /></figure><p>Kai kurie žmonės gimsta dvasinio skurdo sąlygomis, pavyzdžiui nepilnoje šeimoje, kurioje smurtaujama, kenčiama nuo priklausomybių, nepastovioje aplinkoje, kur pagrindinis dalykas yra išgyventi. Kiti žmonės gimsta mylinčiose šeimose, kuriose gausu pozityvių patirčių, saugūs, prognozuojami santykiai, kuriose kalbama apie idėjas, kur pilna gerų pavyzdžių, kaip įveikiami iššūkiai, kur keliami klausimai apie būtį ir ieškoma atsakymų. Nei vienas iš šių dviejų žmonių nėra apsaugotas nuo negandų, ar traumuojančių įvykių, ligų, mirčių, karų ir kt. Tuos, kurie turi mažiau psichologinių resursų, ilgalaikėje perspektyvoje tai paveiks mažiau, nei tuos, kurie turi daugiau. Kai tokie žmonės kreipiasi į psichoterapeutą, galima palyginti su vizitu pas siuvėją: vienas nuogas, kitas su suplyšusiais drabužiais. Vienam reiktų siūti naujai, kitam tik sulopyti kas suplyšę — skirtingas darbo kiekis, tik tie, kas nuogi, paprastai būna dėl to, kad neturi pinigų drabužiams, o tie, kas turi, ne lopo, o perka naujus.</p><p>Toks dvasinis skurdas yra panašus į materialinį ar kūno negalią, bet kaip pinigų stoka, ar negalia nėra nuosprendis, taip ir dvasinis skurdas gali būti įveiktas. Jis yra ne toks matomas, kaip fizinis, ne toks dažnai aptariamas kaip materialinis, gerokai subtilesnis. Pirmiausia tai reikia pripažinti sau ir įsisąmoninti, kad turiu ne viską. Antra, surasti ką turiu. Trečia išlyginti skirtumą. Tai bus darbas, kartais sunkus ir sudėtingas, bet jam reikia dviejų dalykų, kuriuos turi visi — laiko ir dėmesio.</p><p>Sielą užpildančius šaltinius labai grubiai ir metaforiškai galima suskirstyti ir pozityvius ir negatyvius. Arba šviesos ir tamsos šaltiniai. Tai yra du atskiri šaltiniai, nė taip, kad jei vienas tuščias, tai kitas automatiškai bus pilnas. Skausmo nebuvimas negarantuoja komforto. Džiaugsmo nebuvimas nereiškia liūdesio. Šiuolaikinėje psichologijoje dažnai kalba apie gilaus įsitraukimo, arba <em>flow</em> (tėkmės) būseną, kai žmogus būna išvien su gyvenimu, kai darant tai išorinis pasaulis tarsi nustoja egzistuoti, laikas sustoja, mintys paklusnios, orientuotos į procesą, o emocijos nejuntamos. Vienu metu žmogus gali semtis ir iš šviesos, ir iš tamsos šaltinių, tiek iš vienų, tiek iš kitų semiant, galima prisemti. Vyraujantis reagavimo į pasaulį būdas priklausys nuo to, ko daugiau prisėmėm:</p><figure><img alt="" src="https://cdn-images-1.medium.com/max/975/1*UpOqoKr2-551Dgtrtn6GPw.png" /></figure><p>Už lentelės ribų lieka <em>vien tamsa, jokios šviesos </em>ir <em>vien šviesa, jokios tamsos </em>— taip retai būna, bet abiem atvejais, tik skirtingais kraštutinumais, žmonės atrodys atitrūkę nuo realybės, tarsi kliedintys, su tokiais bus sunku rasti kontaktą, nes jie nenorės įsileisti nieko, kas sugriautų jų idealų monochromišką pasaulėvaizdį.</p><p>Ši šviesos/tamsos klasifikacija jokiu būdu nėra nei diagnostinė (jei daug tamsos, tai reiškia X,Y diagnozės), nei prognostinė (jei pasieksi N kiekį šviesos, tai būklė pagerės). Kas nors vyksta — mes reaguojam, mes veikiam — į reaguoja į mus. Tai yra apie santykį su supančia aplinka ir savimi. Įmanoma, bet labai sunku, išlaikyti sveiką psichiką, kai siela nuolat pildoma tamsa ir trūksta šviesos šaltinių, arba, net ir geriant iš jų, nesimėgaujama. Tuo tarpu didelis šviesos kiekis yra apsauginis veiksnys, sudarantis psichologinio atsparumo pamatą. Taigi, kokie yra tamsos ir šviesos šaltiniai, pateiksiu kelis pavyzdžius, nors sąrašas tikrai ne baigtinis. Taip pat svarbu, kad šaltiniai gali tiek išoriniai (kas mums nutinka, ko negalime pasirinkti), tiek vidiniai — ką mes mąstome ir darome.</p><figure><img alt="" src="https://cdn-images-1.medium.com/max/975/1*xOFJ-tjMYPCeQfVlsqe2lw.png" /></figure><p>Norint gyventi gerą gyvenimą, labai reikia suprasti iš kokio pradinio taško išeiname. Kai kurie gimsta aplinkoje kur daug tamsos. Neužtenka pašalinti tamsą ir skausmą, kad tampume laimingi, reikia tuštumą užpildyti šviesa ir meile. Būtina pasirūpinti tiek savo fiziniais, tiek psichologiniais poreikiais. Kai esame maži vaikai, tai dar nemokame pasirūpinti savimi patys, už mus atsakingi tėvai ar globėjai, kartais taip nutinka, kad jie turi nepakankamai ir negali mums duoti visko, bet jei mes sulaukiame suaugystės, tai mus auginę žmonės kažką padarė pakankamai ir gerai, dabar jau mes patys, kaip suaugę žmonės galime mokytis kaip pasirūpinti savo psichologiniais poreikiais. Ir kai jau pasirūpinome savimi, tada galime eiti dar toliau, sąmoningai rinktis šviesą, kad gyvenimas būtų geras, kad taptume savo gyvenimo šeimininkais.</p><img src="https://medium.com/_/stat?event=post.clientViewed&referrerSource=full_rss&postId=b9455ecb00d2" width="1" height="1" alt="">]]></content:encoded>
        </item>
    </channel>
</rss>