<?xml version="1.0" encoding="UTF-8"?><rss xmlns:dc="http://purl.org/dc/elements/1.1/" xmlns:content="http://purl.org/rss/1.0/modules/content/" xmlns:atom="http://www.w3.org/2005/Atom" version="2.0" xmlns:cc="http://cyber.law.harvard.edu/rss/creativeCommonsRssModule.html">
    <channel>
        <title><![CDATA[Stories by Jaunius Spakauskas on Medium]]></title>
        <description><![CDATA[Stories by Jaunius Spakauskas on Medium]]></description>
        <link>https://medium.com/@jaunius-spakauskas?source=rss-6bc1ee37500c------2</link>
        <image>
            <url>https://cdn-images-1.medium.com/fit/c/150/150/1*dmbNkD5D-u45r44go_cf0g.png</url>
            <title>Stories by Jaunius Spakauskas on Medium</title>
            <link>https://medium.com/@jaunius-spakauskas?source=rss-6bc1ee37500c------2</link>
        </image>
        <generator>Medium</generator>
        <lastBuildDate>Fri, 20 Nov 2026 13:40:38 GMT</lastBuildDate>
        <atom:link href="https://medium.com/@jaunius-spakauskas/feed" rel="self" type="application/rss+xml"/>
        <webMaster><![CDATA[yourfriends@medium.com]]></webMaster>
        <atom:link href="http://medium.superfeedr.com/" rel="hub"/>
        <item>
            <title><![CDATA[Mano 2018 metai]]></title>
            <link>https://jaunius-spakauskas.medium.com/mano-2018-metai-fa051352fc59?source=rss-6bc1ee37500c------2</link>
            <guid isPermaLink="false">https://medium.com/p/fa051352fc59</guid>
            <dc:creator><![CDATA[Jaunius Spakauskas]]></dc:creator>
            <pubDate>Thu, 21 Oct 2021 06:28:33 GMT</pubDate>
            <atom:updated>2021-10-21T06:28:33.194Z</atom:updated>
            <content:encoded><![CDATA[<p>Rumi, persų poetas, rašė, kad “per žaizdą žmogų pasiekia šviesa.” Negalima labiau sutikti. Tik per kančią gyvenime ir vyksta kaita. Kai žmogui tik „truputėlį skauda” — niekas nesikeičia. Su “šiek tiek” blogai būna žmonės ir visa gyvenimą nugyvena. Bet aš taip nenoriu.</p><p>Per pokalbį šeimoje visiškai sutarėme — 2018-ieji buvo be galo sunkūs metai. Nusivylimo, išdavysčių, netikrumo, nesimaterializavusių svajonių metai. Tačiau kartu visiškai sutikome — tai buvo be galo geri metai! Kažkoks nonsensas, oksimoronas dar pasakytų išsilavinę snobai — sunkūs, bet geri. Bet dėl to ir geri, kad… sunkūs.</p><p>Kuklūs pasigyrimui, nemaži ūgtelėjimui pasiekimai šįmet:</p><p>⁃ Paaugau vienu dydžiu. Labai apmaudu — deja, ne į aukštį</p><figure><img alt="" src="https://cdn-images-1.medium.com/max/16/0*ogYrdWtTuPNv3TF8.png" /></figure><p>⁃ Supratau, kas yra gera partnerystė. Gera partnerystė ta, kai žmonių vertybės — panašios, tad dėl esminių dalykų sutari ir nereikia „matuotis”, katras pranašesnis, o asmeninės savybės — skirtingos, nes tada vienas kitą papildai. Tas pats galioja ir versle, ir asmeniniame gyvenime.</p><p>⁃ Padariau keletą abejotinų karjeros ir investavimo sprendimų, kurie galimai sabotavo mano tolesnę karjerą, vėjais paleido tokią reikšmingą dalį visai neblogo buto Vilniuje, bet davė neįkainojamų pamokų. Nemokamų, kaip žinia, pamokų nebūna, vadinasi buvo verta.</p><p>⁃ Išmokau, kad tikrų draugų galima rasti visada, net ir esant 32-ejų. Tikrų draugų, katrais gali pasitikėti kaip pačiu savimi. Tas kaip ir kompensuoja ankstesnį punktą.</p><p>⁃ Ėmiau matyti dar, tiesa, baisiai kuklius, bet vis tik vaisius šiemet didžiausią prioritetą skyręs savistabai ir asmeniniam tobulėjimui, nes noriu tapti geresniu žmogumi, jaustis laimingesnis ir turėti pilnavertiškesnius santykius su mane supančiais žmonėmis.</p><p>⁃ Atsisakiau praktiškai visų dalykų, kurie mane darė nelaimingą, net jei tai reiškė, kad teko atsisakyti kai kurių statuso simbolių beigi materialinių gėrybių. Likau nustebintas, nes skirtingai nei nuogąstavau — jų stokos nė nepajutau.</p><p>⁃ Aplankiau 2 žemynus ir bent 7 šalis.</p><p>⁃ Ir, svarbiausia, išsaugojau ramybės, juoko ir nuoširdžios draugystės kupinus santykius, už kuriuos nepamiršau dėkoti kiekvieną dieną.</p><p>Ateitį regiu su viltimi, kad metai bus lengvesni, nors augimas — didesnis. Nors kažin ar taip būna — kad lengva ir grūdina.</p><p>Gerų metų ir jums!</p><p>2018–12–31</p><p>See Less</p><img src="https://medium.com/_/stat?event=post.clientViewed&referrerSource=full_rss&postId=fa051352fc59" width="1" height="1" alt="">]]></content:encoded>
        </item>
        <item>
            <title><![CDATA[Susitikimas su Tomu Venclova]]></title>
            <link>https://jaunius-spakauskas.medium.com/susitikimas-su-tomu-venclova-c97de4efc7fc?source=rss-6bc1ee37500c------2</link>
            <guid isPermaLink="false">https://medium.com/p/c97de4efc7fc</guid>
            <dc:creator><![CDATA[Jaunius Spakauskas]]></dc:creator>
            <pubDate>Thu, 21 Oct 2021 06:23:59 GMT</pubDate>
            <atom:updated>2021-10-21T06:23:59.476Z</atom:updated>
            <content:encoded><![CDATA[<p>Užlipame ilgais, kaip lietuviškos žiemos, Martyno Mažvydo bibliotekos laiptais. Nors ir sutemę, viršutinėje aikštelėje stovintis pagyvenęs vyriškis kaip man atpažįsta kepure apsigaubusį aštuoniasdešimtmetį vyrą. Netrukus su neslepiamu džiugesiu taria: „Ačiū, kad sugrįžote į Lietuvą!” Mano bendrakeleivis nė kiek nesutrikęs atsako: „Ačiū, kad jums tas patinka.”</p><p>Taip, eidamas Vilniaus gatvėmis su profesoriumi Tomu Venclova jautiesi tarsi lydėdamas pop-žvaigždę, nors Lady Gagą, matyt, dauguma jaunųjų bibliotekos lankytojų šį vakarą pažintų lengviau. Nors nereikia ir to: priėjus prie gausiu būriu visuomet dirbančių Nacionalinės bibliotekos darbuotojų, mus aptarnaujanti ir į salę palydinti kultūros darbuotoja — absoliučiai abejinga. Rūsčiu, šaltu žvilgsniu mane palydėjusi, įsakmiu tonu pareikalauja skaitytojo bilieto. Garsaus Nacionalinės bibliotekos svečio, atrodo, ji nė nepastebi, o man viduje taip viskas spurda, jog, atrodo, norisi sušukti, „ei, ar jūs suprantate, kas čia priešais jus stovi?“</p><p>Bet santūrumas išsaugojamas. Susėdame, atsiverčiu kompiuterį, ant stalo pasidedu telefoną ir pradedu nuo atsiminimo apie mūsų praėjusį susitikimą (jei neskaitysime netikėto susidūrimo renginyje vakar) prieš šešerius metus.</p><p>Tąkart, susėdę Neringos kavinėje, kurios vietoje šiuo metu žioji bemaž apokaliptinė skylė, o viešbučio kieme, kur įsikūrusi legendinė Vilniaus inteligentų susibūrimų vieta, stovi statybinis kranas, susėdome ilgam pokalbiui. Panašiai kaip ir šiandien, anąkart atrodė, kad Valstybėje ir visuomenėje — krizė. Kiek juokinga, kiek nedaug aš per tą laiką pasimokiau. Pagaliau suprantu — krizė yra visada. Arba ne.</p><p>“Laiške man taip brangiam Česlovui Milošui rašėte, kad emigracija primena pomirtinį gyvenimą…”, — klausiu.</p><p>Profesorius laišką pamena ir netrukus atsako: „jei emigracija yra pomirtinis gyvenimas, man grįžimas į Lietuvą primena prisikėlimą iš numirusių…“</p><p>[ Dabar aplankė tas jausmas, kuris kartais aplanko laimingą žmogų, neabejoju esate tą patyrę — kai tvirtai žinai, kad tai prisiminsi visą likusį savo gyvenimą. Taip jaučiuosi dabar apie šitas kelias valandas ]</p><p>2018–12–13</p><img src="https://medium.com/_/stat?event=post.clientViewed&referrerSource=full_rss&postId=c97de4efc7fc" width="1" height="1" alt="">]]></content:encoded>
        </item>
        <item>
            <title><![CDATA[Kaip gera, kai atleidžia nuo pamokų]]></title>
            <link>https://jaunius-spakauskas.medium.com/kaip-gera-kai-atleid%C5%BEia-nuo-pamok%C5%B3-b27fbd46206d?source=rss-6bc1ee37500c------2</link>
            <guid isPermaLink="false">https://medium.com/p/b27fbd46206d</guid>
            <dc:creator><![CDATA[Jaunius Spakauskas]]></dc:creator>
            <pubDate>Wed, 29 Sep 2021 07:25:55 GMT</pubDate>
            <atom:updated>2021-09-29T07:25:55.490Z</atom:updated>
            <content:encoded><![CDATA[<p>Kai buvau vaikas, turbūt dar pradinėse klasėse, labai labai retai mama kartais leisdavo vieną dieną neiti į mokyklą.</p><p>“Ar yra matematika?”, — visuomet klausdavo, o aš visada atsakydavau taip pat — “nėra.”</p><p>Net neatgaminu, ką per visą ilgą dieną veikdavau — turbūt kažką skaitinėdavau, televizoriaus, turbūt nežiūrėdavau, nes tai laikais LRT iki kokios 16 valandos rodydavo kraupų ekraną ir leisdavo monotonišką pyp.</p><p>Žinau dar, kad ką nors kepdavau dujinėje orkaitėje (mirtinai pavojinga!) — tai pyragus, tai sausainius, ir kažkaip stebėtinai gaudavosi, nors taip ir nemenu jokios mandros aka Beatos receptų knygos. Ir kažkaip gaudavosi.</p><p>Bet tos dienos, tas “leidimas” man įsirėžė, matyt, iki gyvenimo pabaigos. Ir tik dabar galiu įvertinti, ne tik koks brangus man buvo mamos leidimas, kiek jos išmintis. Lyg anuomet būtų viską žinojusi — kad baigsiu mokslus gerai pažymiais, užaugsiu puse velnio žmogus, užtat ypatingai gerai skirsiu gera nuo bloga, kaip ir pareigą nuo malonumo.</p><p>Pirmiau darbas, paskui visa kita, kažkodėl mano išmokta.</p><figure><img alt="" src="https://cdn-images-1.medium.com/max/720/1*bO_Jm2OJ_3gLm02HnATNMA.jpeg" /></figure><p>Ir šiandien taip velniškai nėra ūpo, taip juodai nesinori į tenisą, nes ir ten — “mokykla”. Ir mokytis kažkaip nelabai sekasi, o kiekvieną kreivą smūgį palydi ta begalinė saviplaka — “tu absoliučiai šitam žaidimui netalentingas”.</p><p>Ir čia kažkaip atmenu mokyklą — “kariuomenės stovyklą” — absoliučiai be jokios laisvės galvoti. O galvoti man visada patiko, sunku buvo įsakymus vykdyti. Galbūt todėl, kad sau tų įsakų, pareigų ir įsipareigojimų turiu ištisa begalybė.</p><p>Savaitgalį dar gi baigiau nuostabią knygą apie genetiką ir mikrobiologiją. Rašo, kad smegenų tyrimai patvirtina, jog sprendimus, ne — įsakymus vykdančio žmogaus smegenų aktyvumas gerokai sumažėja. Tuo (iš dalies) gali paaiškinti ne tik šūdinus mikromenedžius-vadovus, bet ir vokišką, žydišką, lietuvišką ir žmogišką košmarą — nacizmą.</p><p>Tai draugai šiandien mane “atleido” nuo teniso pamokų. Tas jų leidimas morališkai reikalingas, nes mano tingumas reiškia didesnes išlaidas jiems.</p><p>Užtat vadinasi, galiu valgyti saldainius, gerti ramunėlių arbą ir skaityti mėgstamo autoriaus knygą.</p><p>Geriausias rudeniško slogučio gydymas nuosavoje svetainės sofoje.</p><p>“Ačiū tau, mama, man viskas gerai.”</p><img src="https://medium.com/_/stat?event=post.clientViewed&referrerSource=full_rss&postId=b27fbd46206d" width="1" height="1" alt="">]]></content:encoded>
        </item>
        <item>
            <title><![CDATA[Apie rugsė]]></title>
            <link>https://jaunius-spakauskas.medium.com/apie-rugs%C4%97-aa15885cdf7b?source=rss-6bc1ee37500c------2</link>
            <guid isPermaLink="false">https://medium.com/p/aa15885cdf7b</guid>
            <dc:creator><![CDATA[Jaunius Spakauskas]]></dc:creator>
            <pubDate>Wed, 01 Sep 2021 07:13:48 GMT</pubDate>
            <atom:updated>2021-09-01T07:13:48.965Z</atom:updated>
            <content:encoded><![CDATA[<h3>Apie rugsėjo 1-ąją</h3><p>Apie Rugsėjo 1-ąją, dar žinomą kaip gedulo ir vilties diena.</p><p>Man grįžimas į mokyklą niekuomet nekėlė nei švelnių nostalgijos, nei jaukaus džiugesio, nei kokių dar teis kitų malonių jausmų.</p><p>Mokykla man buvo institucija, kur kiekviename žingsnyje moksleiviui buvo rodoma nepagarba ir netolerancija: jis buvo laikomas durniuku, tokiu nieko neišmanančių vargšiuku, kuriam reikia užčiaupt žaptus, mažiau uždavinėt durnų klausimų ir daryt taip, kaip paliepta.</p><p>Visuomet pritrenkdavo sentimentali lituanistė, rašydavusi baisiai prastus pažymius lietuvių literatūros intepretacijos pamokose. Brukdavo tą buką simbolių žodyną, kurio nesu atsivertęs jau 20 metų ir nupus man rankos, jei tą kada nors tą padarysiu, ir maloniai siūlydavusi tas savo išmoktas beviltiškas “interpretacijas”.</p><p>Amžinai jai klasėje sakydavau, kad privalome pakeisti pamokos pavadinimą, jei jau man draudžiama laisvai “interepretuoti”.</p><p>Nereikia nė sakyti, man nėra lengva tokioje aplinkoje, nes aš visada, dar nuo ankstyvos vaikystės klausiau “kodėl?” ir “todėl” man bl*at niekada nebuvo tinkamas atsakymas.</p><p>Ar aš buvau maištininkas? Taip, buvau. Ar buvau griovėjas? Na, ne, vedžiau mokyklos renginius, sveikinau prezidentą Valdą Adamkų gimnazijoje, leidau mokyklos laikraštį ir labai nesėkmingai kandidatavau į prezidentus. Tai buvau toks ant ežero kranto pripratęs gyventi katiniukas — žuvis gal ir nebūsi, bet letenėles susišlapyt irgi menka bėda.</p><p>Žinoma, kaip ir kiekvieno mūsų gyvenimuose, būta išties nuostabių mokytojų, įsirėžusių ne tik mano atmintyje, bet ir mano pasirinkimuose.</p><p>Pavyzdžiui, vertybinius mano pasirinkimus šlifavusi nuostabi etikos mokytoja, alkoholio lygtis (rimtai, nejuokauju) prastinti išmokius chemijos, ar profesinį kelią praktiškai parodžiusi fantastiškoji mano istorijos mokytoja.</p><p>Bet didžiuma mokyklos patirčių buvo kaip iš sunkaus darbo stovyklos. Turbūt dėl to ir mano pažymių vidurkis visuomet buvo vidutiniškas — visad mokiaus pažangiai, bet nebuvau pirmūnas, esu valingas, bet gi ne tiek!</p><p>Užtat universitete, laisva valia pasirinkus daryti tai, kas artima, bei pradėjus formuotis ir bręsti praktiškai absoliučios laisvės sąlygomis, man sekėsi nelyginamai geriau — visuomet buvau tarp pačių pažangiausių kurso studentų. Gauti 8-nis reiškė šiokią tokią tragediją.</p><p>Noriu tikėti, kad šiandieninė mokykla — kitokia: nelyginamai atviresnė, gerbianti jauną žmogų, traktuojanti jį kaip partnerį, kolegą, atsižvelgianti į jo išskirtinumus bei nuomonę, vertinanti jį kaip asmenybę, o ne kaip į duotas komandas vykdantį robotą — siurblį.</p><img src="https://medium.com/_/stat?event=post.clientViewed&referrerSource=full_rss&postId=aa15885cdf7b" width="1" height="1" alt="">]]></content:encoded>
        </item>
        <item>
            <title><![CDATA[Apie šeimos maršus.]]></title>
            <link>https://jaunius-spakauskas.medium.com/apie-%C5%A1eimos-mar%C5%A1us-a9cbaadbb635?source=rss-6bc1ee37500c------2</link>
            <guid isPermaLink="false">https://medium.com/p/a9cbaadbb635</guid>
            <dc:creator><![CDATA[Jaunius Spakauskas]]></dc:creator>
            <pubDate>Tue, 31 Aug 2021 05:46:56 GMT</pubDate>
            <atom:updated>2021-08-31T05:46:56.069Z</atom:updated>
            <content:encoded><![CDATA[<p>Apie aktualijas.</p><p>Pabūsiu šioks toks <a href="https://www.facebook.com/hashtag/vert%C4%97jas?__eep__=6&amp;__cft__[0]=AZX4LvntJzerQhCHQBKc_m0kbqIg5wXQbuXiirYVOE0eHyDSkomaJzNLQagCIMNSTyTAZcVAJH0P7yUfJ_G1zJA_g0_RFvpPLRDlSZ6SrBv1Ejlub_XfTw77agzhIRvVI9g&amp;__tn__=*NK-R">#vertėjas</a> ir papasakosiu, kas čia vyksta. Ypač svarbu tiems, kuriems, kaip ir man, labai rūpi tai, kas darosi mūsų šalyje ir kad nebūtų pogromų mūsuose daugiau niekada ir niekam.</p><p>Yra viena nejauki šių dienų aplinkybė, apie kurią vis pasakoja titanišką darbą atlikusi <a href="https://www.facebook.com/indre.makaraityte?__cft__[0]=AZX4LvntJzerQhCHQBKc_m0kbqIg5wXQbuXiirYVOE0eHyDSkomaJzNLQagCIMNSTyTAZcVAJH0P7yUfJ_G1zJA_g0_RFvpPLRDlSZ6SrBv1Ejlub_XfTw77agzhIRvVI9g&amp;__tn__=-]K-R">Indre Makaraityte</a> ir jos komanda.</p><p>Ir ta aplinkybė mažai ką turi bendra su homofobijos banga (čia tik mums taip Vilniuje atrodo), mažai ką turi bendra ir su kultūriniais karais, kurie neva čia pas mus suruseno, mažai ką turi bendra ir su pilietiškumu ar tai bundančia pilietine visuomene apskritai.</p><p>Tiesiog tie patys veikėjai, kurie visais įmanomais atvejais veikė prieš Valstybę, kai vyko &lt; PATYS ĮRAŠYKITE, KĄ NORITE &gt;, šiandien joja ant tolerancijos ir šeimos vėliavos.</p><p>O jau visai baugu, kad tie patys veikėjai šiandien pasidabinę trispalvėmis ir veikia — suprask — neva tais tautos labui beigi Valstybės gerovei.</p><p>Giejai / šeima / Raskevičius — visa tai tik fonas, mechanizmas, veikimo algoritmas yra visai kas kita.</p><p>Ir net jei staiga per dieną visi taptume atviri, bebaimiai ir tolerantiški, kaip vilniečiai, veikėjai bokso kriaušėmis pasirinktų ką nors kita.</p><p>Taip, kad nusiraminkime — viekiama čia sistemingai ir kryptingai, bet pilietiškumu čia nekvepia.</p><p>Vis tik nežinau, nesuvokiu, ką sau galvoja tie, kuriems sunkiai uždirbamais pinigais sąžiningai mokame atlyginimą už tai, kad mūsų Tėvynę gintų nuo išorės grėsmių ir penktųjų kolonų. Bet kažkaip naiviai vis tik norėčiau tikėti, jog jie ne tik supranta, kad Valstybė iš tikrųjų <a href="https://www.facebook.com/hashtag/pavojuje?__eep__=6&amp;__cft__[0]=AZX4LvntJzerQhCHQBKc_m0kbqIg5wXQbuXiirYVOE0eHyDSkomaJzNLQagCIMNSTyTAZcVAJH0P7yUfJ_G1zJA_g0_RFvpPLRDlSZ6SrBv1Ejlub_XfTw77agzhIRvVI9g&amp;__tn__=*NK-R">#pavojuje</a>, bet netgi turi veiksmų planą, kaip tą pavojų <a href="https://www.facebook.com/hashtag/atremti?__eep__=6&amp;__cft__[0]=AZX4LvntJzerQhCHQBKc_m0kbqIg5wXQbuXiirYVOE0eHyDSkomaJzNLQagCIMNSTyTAZcVAJH0P7yUfJ_G1zJA_g0_RFvpPLRDlSZ6SrBv1Ejlub_XfTw77agzhIRvVI9g&amp;__tn__=*NK-R">#atremti</a>.</p><p>Kol kas mums lieka tik tikėjimas. Bet gal to kažkiek kiek net per mažai?</p><img src="https://medium.com/_/stat?event=post.clientViewed&referrerSource=full_rss&postId=a9cbaadbb635" width="1" height="1" alt="">]]></content:encoded>
        </item>
        <item>
            <title><![CDATA[35.]]></title>
            <link>https://jaunius-spakauskas.medium.com/35-ca084f5ea3be?source=rss-6bc1ee37500c------2</link>
            <guid isPermaLink="false">https://medium.com/p/ca084f5ea3be</guid>
            <dc:creator><![CDATA[Jaunius Spakauskas]]></dc:creator>
            <pubDate>Tue, 31 Aug 2021 05:45:09 GMT</pubDate>
            <atom:updated>2021-08-31T05:45:09.791Z</atom:updated>
            <content:encoded><![CDATA[<p>Manau, kad žinau, kaip tapti laimingam.</p><p>Pasidalinsiu savo formule, nes savo gyvenime nedaug buvau laimingas, bet atkakliai, užsispyrusiai tos laimės ieškojau.</p><p>Yra taip išmintingai pasakyta, man tai viena geriausių liberalizmo maksimų — ‘ko pats trokšti, nelinkėk kitam.’</p><p>Ir nors labai bjauru pasaulį matuoti pagal save, gal jums visai netiks, bet man suveikė tiesiog nuostabiai:</p><p>1. Susitaikyk su praeitimi.</p><p>2. Suvok, kad gyvenimas tau nieko neskolingas, net jei patyrei daug neteisybės ir skausmo. Gyvenimas tau nieko neskolingas.</p><p>3. Į kiekvieną nugyventą dieną žiūrėk su dėkingumu.</p><p>4. Mylimiems žmonėms pasakyk, kad juos myli. Šiaip sau. Be jokios priežasties.</p><p>5. Trumpą gyvenimo laiką skirk tik žmonėms, kurie tau įdomūs, brangūs ir praturtinantys.</p><p>6. Keikis, jei tau šią akimirką to reikia, bliat. (Kaipmat tekstas prarado tą Paulo Coelho vaibą, sori)</p><p>7. Būk sąžiningas su pačiu savimi ir žmonėmis aplinkui — tai pagrindas tam, kad save mylėtum.</p><p>8. Turėk ir gerai rūpinkis katiniuku, nes nepaisant žaizdų — it’s fuckin’ awesome.</p><p>9. Nepriimk savęs per rimtai. Tu esi visai ne toks svarbus, kaip kad manai. O gal ir visai nesvarbus.</p><p>10. Turėk kuklumo.</p><p>Ir apskritai visuomet atsimenu Bernardo Shaw žodžius, šiandien juos menu netgi labiau nei visada — ‘Two things define you: your patience when you have nothing and your attitude when you have everything.’</p><p>Už tą viską esu kasdien dėkingas.</p><img src="https://medium.com/_/stat?event=post.clientViewed&referrerSource=full_rss&postId=ca084f5ea3be" width="1" height="1" alt="">]]></content:encoded>
        </item>
        <item>
            <title><![CDATA[Kodėl žmonės važiuoja į Egiptą?]]></title>
            <link>https://jaunius-spakauskas.medium.com/kod%C4%97l-%C5%BEmon%C4%97s-va%C5%BEiuoja-%C4%AF-egipt%C4%85-d4f957f42371?source=rss-6bc1ee37500c------2</link>
            <guid isPermaLink="false">https://medium.com/p/d4f957f42371</guid>
            <dc:creator><![CDATA[Jaunius Spakauskas]]></dc:creator>
            <pubDate>Tue, 31 Aug 2021 05:43:08 GMT</pubDate>
            <atom:updated>2021-08-31T05:43:08.001Z</atom:updated>
            <content:encoded><![CDATA[<h3>Kodėl žmonės važiuoja į Egiptą? Nevažiuokite!</h3><p>Nepaisant mokslo ir technologijų pažangos, vienas klausimas vis tik nepavaldus žmonijos progresui — kodėl žmonės važiuoja į Egiptą?</p><p>Tai geriausiems pasaulio mokslininkams, Nobelio premijos laureatams, net Elonui Muskui neįkandamas slėpinys.</p><p>Egipte, pasaulio lėkštumo sostinėje, dažnai kas paklausdavo, „ar tai mano pirmas kartas Egipte“</p><p>- Tai mano paskutinis kartas Egipte, — atsakydavau besijuokdamas, nors širdyje tai visai nejuokavau žinokit.</p><p>Apskritai savaitė Egipte tapo blogiausiomis atostogomis per visą mano spalvingą ir nuotykingą gyvenimą, per kurias pavargau labiau nei nuo darbo.</p><p>Net kelionės viduryje neapsikentęs pradėjau užrašinėje naują puslapį, pavadinimu „atostogu bajeriai Egipte“ — ant tiek sunerimęs buvau aš, kad gali iš atminties išdilti tam tikri atsiminimai. Na, nes mūsų smegenys yra talentingos slapukės, nuo mūsų bandančios pakavoti skausmingus atsiminimus.</p><p>Savaitė Egipte all inclusive viešbutyje man buvo pirmasis kartas. Su tam tikru nerimu jų laukiau, bet atostogų kryptį padiktavo nešvelnus ūkiškumas — reikėjo skubiosios atostogų pagalbos, nes jau absoliučiai niekas gyvenime nebedžiugino, taip pat reikėjo nebrangios kelionės tiesioginiu skrydžiu ne daugiau kaip dviejų laiko juostų atstumu. Žodžiu, Egiptas pasirodė toks praktiškas pasirinkimas.</p><p>Visa laimė, kad užteko proto pasirinkti viešbutį tik suaugusiesiems (baikit, jau žinau, ką pagalvojot), na, viešbutį be vaikų. Nebuvusiems pasakysiu, jog tai yra toks nedidukas rojus, tokia alternatyvi visata, kur nėra atsipūsti trukdančių bambeklių, kuriems dar nesusiformavęs kitų žmonių egzistavimo raumuo. Kai kam ir suaugusiems nesusiformuoja, bet visokių genetinių anomalijų gyvenime pasitaiko, žinoma.</p><p>Tas all inclusive ekspyrijansas šiaip toks įdomus, kažkiek klaidinantis. Visų pirma, ėdi ne mažiau kaip penkis kartus per dieną, ir, reikia, pripažinti, maistas mūsų viešbutyje buvo nuostabus. Tas pats pasakytina ir apie velnio lašus, įvairių svaiginančių gėrimų pavidalais, priešpiečius, trečius per dieną pusryčius nuskalaujantys.</p><p>Kita vertus, nors niekas čia nekainuoja, tuo pat metu kainuoja viskas absoliučiai. Iš tavęs, kaip kokio neskoningo ir nutrinto dolerio, tikimasi labai daug. Ir čia prasideda tos šviesmečiais neišmatuojamos suvokimo prarajos tarp dviejų labai skirtingų kultūrų — ten paprasčiausiai nėra supratimo, kad tuos dolerius sunkiu savo darbu uždirbti ir net ne labai lengvai.</p><p>Kaip feministą, mane visuomet trikdo kai kuriose šalyse iš visuomeninio gyvenimo pašalinta be galo vertinga mūsų gyvenimo pusė — moterys. Visiškas, absoliutus dirbančių moterų nebuvimas Egipte šokiruoja. Mūsų visai kokybiško viešbučio teritorijoje jų apskritai buvo gal dvi, ir tos „animatorės“, skirtos eilinį pachmielą išgyvenantiems lankytojams šokių aikštelėn prikviesti, o visuose kituose turistiniuose objektuose už veikiau filmą nei gyvenimą priminančio viešbučio teritorijos, paprasčiausiai nėra. Jos pašalintos, kaip reikalingos ir pritaikomos tik kažkur namuose, po tomis siaubingomis žydros spalvos taupiosiomis lemputėmis, nuo kurių apanka kiekvienas europietis.</p><p>Įdomus epizodas iš kelionės su Egipto krikščioniu, tenai, daugiau kaip 100 mln. gyventojų šalyje jų yra apie pusė.</p><p>Išsilavinęs kelionės gidas, kuris istorinius faktus, atrodo, išmokęs atmintinai, nors pasakoja su menkiausiomis detalėmis, tačiau bet koks klausimas išeinantis „už scenarijaus“ nėra palydimas užtikrintu atsakymu, visą keturias ar penkias valandas į Luxorą trunkančią kelionę pastebimai bendrauja tik su vyrais. Moters privačiame autobuse jam tarsi nėra. Ir tai visai nėra kažkokia pikta valia, matyt, tiesiog žmonės taip įpratę, taip buvo bemaž visada.</p><p>Gal tai nejautrumas kultūriniams jautrumams, bet man tas kažkaip skausmingai rėžia akį, negaliu šito priimti nors tu ką. Matot, „boba“ man irgi žmogus, kaip ne kažkam.</p><p>Be tokių vertybinių prarajų, kurių ant kiekvieno kampo, yra dar ir lėkštumo bei beskonybės dykumų begalybė.</p><p>Kaip vadinasi turistų grupė laive, plukdančiame pasižiūrėti koralų rifo Raudonojoje jūroje? Nemo. Laivo fotografas — Paparazzi.</p><p>Tas didžiulis laivas, kaip į kampą užspęstus kačiukus, jūroje agresyviai darydamas staigius manevrus vaiko tris vargšelius delfinus, turistų kamerų džiaugsmui.</p><p>Protestuodamas prieš tokį beprasmį beigi pasišlykštėtiną elgesį su už laivo kapitoną protingesnę gyvūnų formą, nusileidžiu į „svetainę“ ir terapinuosi namuose palikto katiniuko nuotrauka.</p><p>Nardymas per didžiulį vėją man sukėlė maždaug tiek pat malonumo, kiek waterboardinimas pamalonina Abu Graibo kalėjimo lankytojus, įtariamus terorizmu.</p><p>Pribloškia beigi hemorojų kelia ir kiekvienam žingsnyje demonstruojamas nepakantumas svečių intelektui.</p><p>Kokių tik kvailiausių į spąstus pakliuvusių turistų mulkinimui nėra pasitelkiama? Privataus turo (!), kuris kainuoja kiek Lufthansa lėktuvo bilietas iš Vilniaus į Frankfurtą, keleiviams pranešama, kad netrukus bus aplankytas papirusų muziejus. Vienas svarbiausių muziejaus privalumu pristatomas švarus tualetas.</p><p>Atvykus paaiškėja, kad pompastiškai išreklamuotas „muziejus“ yra kičinė papirusų parduotuvė, toks Babtų supermarketas, naiviems reklamuojamas turistams dar ir kaip vieta, kur parodoma papiruso gamybos technika.</p><p>Kiekviename žingsnyje bando tave apmulkinti, nors tris klases su pagyrimu baigusio sukčiaus triukai tau užuodžiami per patrankos šūvį, bet vis tiek privalai suvaidinti mandagiai susidomėjusio turisto spektaklio sceną. Mat persijungimas iš nuolankaus svetelius priimančio šeimininko iki agresyvaus ir puolančio alfameilo ten tetrunka bemaž akimirką.</p><p>Kas antras sutiktas žmogus sveikinasi rusiškai, o atsakius sąjungininkų kalba, nuostabingai nustembama, kai sveteliai paaiškina, kad buvo kreiptasi priešo kalba.</p><p>Juokaujame, žinoma, bent tokiu būdu už egiptietiškas kiaulystes atsilyginame.</p><p>Galiausiai, visur visi ir visada į turistėlius kreipiasi patosu pasaldintu „My friend“ (mano drauge), nors per kauke dengiamus kreivus dantis gali aiškiausiai užuosti — jie mūsų paprasčiausiai nemėgsta.</p><p>Ir tada ilgėliausiai svarsčiau, kodėl šautuvu nevaromi mano tėvynainiai važiuoja į tą absoliučiai siaubingą šalį? Paradoksalu, ten net visai nėra pigu!</p><p>Atsakymai trys — prieinamumas (tiesiog daug patogių kelionių, infrastruktūra), įprotis (įkandamos tūkstantį kartų geresnės kelionės, tiesiog vykstama iš įpročio) ir kalba (mano tėvų karta, deja, nemoka jokios užsienios kalbos, išskyrus buvusio šeimininko).</p><p>Tada ėmiau garsiai ir mintyse su draugais svarstyti. Mes juk žinom, kur yra geriausia šalis pasaulyje. Ta šalis — Lietuva. Bent jau mums, lietuviams, Lietuvos žmonėms.</p><p>Ir kuo daugiau keliauju, tuo stipriau įsitikinu kad yra labai mažai vietų, kur yra taip gera, kaip namuose. Kur saugu (pasaulyje nedaug tiek saugių vietų!), kur be galo švaru, taip, kaip tik namie būna, kur darbštūs žmonės, kur kasmet, ne — kiekvieną dieną gražėja šalis, tvarkosi miestai, žmonės vis daugiau šypsosi (ypač Vilniuje), o sutikę gatvėje palydi pasitikinčiu žvilgsniu.</p><img src="https://medium.com/_/stat?event=post.clientViewed&referrerSource=full_rss&postId=d4f957f42371" width="1" height="1" alt="">]]></content:encoded>
        </item>
        <item>
            <title><![CDATA[Apie viltį ir ateitį.]]></title>
            <link>https://jaunius-spakauskas.medium.com/apie-vilt%C4%AF-ir-ateit%C4%AF-4f097e44c9f0?source=rss-6bc1ee37500c------2</link>
            <guid isPermaLink="false">https://medium.com/p/4f097e44c9f0</guid>
            <dc:creator><![CDATA[Jaunius Spakauskas]]></dc:creator>
            <pubDate>Tue, 31 Aug 2021 05:39:06 GMT</pubDate>
            <atom:updated>2021-08-31T05:39:06.056Z</atom:updated>
            <content:encoded><![CDATA[<p>Apie viltį ir ateitį.</p><p>Grįžtu po darbo, maloniai pavargęs, gražus, šiltas, bemaž tyras vakaras, 18 valanda. Palieku kieme automobilį, pamaitinęs katiniuką, einu aplink Seimą pasivaikščioti.</p><p>Susitariu su savimi, kad į (post)mitingą einu geriau pajausti žmonių argumentus, suprasti, kodėl jie galvoja vienaip, o ne kitaip, kokia ten tvyro nuotaika. Ateinu kaip smalsus tyrinėtojas, absoliučiai be jokių išankstinių nuostatų, taikiai, su mokslininko, ne — vaiko — smalsumu.</p><p>Nors riaušėmis šiąnakt pasibaigsiantis mitingas jau baigėsi, žmonių vis dar nemažai, prie užkurtų didžiulių turistinių autobusų pamažu būriuojasi piketuotojai, nors pasamdyti naujutėliai autobusai niekur neskuba.</p><p>Kertu pagrindinę aikštę, apžiūriu scenografiją, skaitau plakatus, į kvietimus pasirašyti mandagiai nereaguoju, nueinu prie III-iųjų Seimo rūmų, kur įsikūręs pagrindinis „darbinis“ visų pastato darbuotojų įėjimas.</p><p>Čia nemaža žmonių grupė muša būgnus, skanduoja, švilpia, bet kol kas elgiasi mandagiai.</p><p>Apsuku ratą aplink Martyno Mažvydo biblioteką ir pasuku link dar neįpaminklintos Lukiškių aikštės, sykiu su vasaros vakaro gaiva nukulniuoju Gedimino prospektu.</p><p>Ilgokai stabteliu Vinco Kudirkos aikštėje, ir žvelgiu į europietiškai žvalią bei skirtingą Vilniaus gatvės gyvybę. Koks kontrastingas vaizdas sutikti šiuodu vieną šalia kito pusvalandžio skirtumu.</p><p>Ir toks vis tiek baisiai sunkus jausmas krūtinėje, toks nesvietiškas liūdesys apima. Atėjau pamatyti, bet vis tiek išnėriau su sunkiai slepiamu sunkumu. Ir net sunku artikuliuoti, kas per sunkumas ir iš kur jisai pareina.</p><p>Pasuku link išsovietinto Žaliojo tilto, kurių skulptūrų taip ilgai kažkam kažkodėl tai buvo labai net gaila, einu sutvarkyta, vokiškai išlaižyta Neries dešiniąja krantine. Tiek daug šviesių, laimingų žmonių, net šypsenų gausu, garsiai kažkokie jaunuoliai žaidžia tinklinį, trejetus žaidžia ofisą ką tik palikę krepšininkai, melejonas skeiterių brozdina kelius riedlentėmis.</p><p>Tolumoje ant NATO summitui įrengto ir niekada sraigtasparnio nemačiusio helipado pamatau kokių šešerių metų vaiką.</p><p>Skubėdamas mažylis nuslysta nuo vaikiško paspirtuko ir energingai trenkiasi galva į grindinį. Net širdį veria per visą bevardę Baltojo tilto pievą skambantis mažylio riksmas. Mažučiais vaikiščio skruostais liejamas ašaras, atrodo, dar šiandien jaučiu.</p><p>Dairausi aplink — nė vieno suaugusio, iš nuokalnės nematyti atskubančios mamos.</p><p>Netoliese nelaimėlio eina jauna pora. Vėžimėlį su kūdikiu vyrui palikusi jauna mama lekia per didžiulį raudoną helipadą link berniuko, apsisukusi surenka paspirtuką, glosto šviesiaplaukiui mažyliui galvą.</p><p>Tikėjimas žmonijos gerumu — atstatomas.</p><p>“Tai ne visa Lietuva”, — analizuodamas grindinio nelygumus nuleista galva guodžiuosi vidinėse svarstybose.</p><p>Imu galvoti, o kas jeigu aš, nors ir gerokai tolėliau ėjęs, būčiau pirmas atbėgęs, gal būčiau sutaupęs berniūkščiui bent akimirką skausmo?</p><p>Tada, kai kyla daugybė judėjimų „prieš“, blogiausia, ką gali padaryti geri žmonės — stebėti ir apsimesti, jog ničnieko nevyksta, o į juos mesti akmenys — nepataikė.</p><p>Šiandienos laikas — bokso kriaušių laikas, užtat absoliučiai nėra UŽ KAŽKĄ pasisakyti. Nėra konstruktyvios, apčiuopiamos pozityvios <a href="https://www.facebook.com/hashtag/alternatyvos?__eep__=6&amp;__cft__[0]=AZWIf7OGSGGLzjrdqHaJfukWPqOAF-dLoa136iiW2wH5pLzjFunaJDXfet8Kzr0C36R-rx8pHTPI5AFSZoNsDe4ih1GmhjqzE4SYQHj9YZkWRqE_OOFgGp0FW-j8PzXxzJA&amp;__tn__=*NK-R">#alternatyvos</a>.</p><p>Paskendę nuosavose ir sufleruojamose kovose galime galutinai susipainioti, o labai galimas daiktas, jog būtent toksai yra ir tikslas.</p><p>2021–08–12</p><img src="https://medium.com/_/stat?event=post.clientViewed&referrerSource=full_rss&postId=4f097e44c9f0" width="1" height="1" alt="">]]></content:encoded>
        </item>
        <item>
            <title><![CDATA[Kaip nuo Covido mane skiepijo]]></title>
            <link>https://jaunius-spakauskas.medium.com/kaip-nuo-covido-mane-skiepijo-c5c42191d3e2?source=rss-6bc1ee37500c------2</link>
            <guid isPermaLink="false">https://medium.com/p/c5c42191d3e2</guid>
            <dc:creator><![CDATA[Jaunius Spakauskas]]></dc:creator>
            <pubDate>Thu, 06 May 2021 09:51:26 GMT</pubDate>
            <atom:updated>2021-05-06T09:51:26.972Z</atom:updated>
            <content:encoded><![CDATA[<p>Laimėjau loterijoje — gavau ir aš savo <a href="https://www.facebook.com/hashtag/koronaskiep%C4%85?__eep__=6&amp;__cft__[0]=AZUG8-LY_EVuxmI_nJu_k_fHuS0NlnVXk6KNJjRDF0NbjsUBReggpkyecJ2HO0i0pcbgkng84OC2jv1dQQFWXtoymoG2HTH6tvhStuq7GCvXYTDof4XXb-lQSzG4ygJTuK4&amp;__tn__=*NK-R">#koronaskiepą</a>.</p><p>AstraZeneka, nors aš ją vadinu — Astra SENEKA, čia su S, nes jei pasiskiepyji, jau iškart aišku, kad ne durnas.</p><p>Skiepą gavau pietų metu ir sėkmingai atidirbau, akis ir nugarą gadindamas prie kompiuterio sau visą dieną. O štai praėjus aštuonioms valandoms kažkaip keistai ėmė mausti kauliukai, grąžyti rankos, pupsėti švelnių jaunos seselės rankų nuglostytą dūrio vietą, žodžiu ėmiau jausti, kad kokia tai fignia chalierina jauną, pozityviai į šalies ateitį ir į žolės legalizavimo perspektyvas žiūrintį organizmą.</p><p>Pradžioje temperatūros nebuvo, tik lengvas “pachmielas”, bet dar po valandėlės — 9 valandos nuo skiepo, tik pokšt ir iššovė gripas.</p><p>Aš visoms gyvenimo negandoms turiu vieną ir tą patį sprendimą — Excelį. Tai ir čia užsikūriau beigi ėmiau preciziškai išoriniu termometru fiksuot vidinį termometrą.</p><p>P raidele žymiu maloningas paracetamolio dozes, kai jau nebežinodavau, kaip su ta chaliera santykius aiškintis, tai kaldavau Apapo su čerka vandens ir kaip ir būdavo ramu kuriam laikui.</p><p>Tai važiojam:</p><p>- 20:00–36,5 — užėjo draugai ir pirmadienį (sako žmogų palei draugus pažinsi), geria jau trečią butelį vyno. Yra ką minėti, neslėpkim, nesimatę nuo pernai jų tos Tenerifės, bet aš į viliones velnio lašais nesileidžiu beigi skaldau neįtikėtinai juokingus* šmaikštus (* subject to availability)</p><p>- 21:00–37,2 — o, mažule, aš tave jaučiu.</p><p>- 21:30–37,6</p><p>- 22–12–38,4 — P — man įdomu, kom zū hier.</p><p>- 22:51–38,6</p><p>- 23:03–38,7 — P — žiek, raminies, pinda, nelaboji.</p><p>- 04:16–37,7 — P — žiūrėk, vėdma tu, von blecha otsiūda, kumele, aš tave varau kaip velnią iš organizmo!</p><p>Ir atiduok sausus triusikus!</p><p>Nes tiesiog nubundu vandens baloje ir neslėpsiu — nėra tas maloningai jauku kalatojantis iš drebulio ar tais šalčio. Gerai, žinoma, kad iš anksto buvo pasirūpinta neperšlampama paklode, kurią privalo turėti kiekvienas katiniuką turintis pedantas.</p><p>- 07:35–36,2 — kažkiek gal ir pamiegota?</p><p>- 09:27–36,8 — antroji pabaisos banga?</p><p>- 10:07–37,2</p><p>- 10:52–37,2 — kažkaip susitarsim?</p><p>- 11:52–37,1</p><p>- 12:22–38,3 P — nu, p*zdu, tave valkata, kada tu mane paleisi?</p><p>- 12:52–38,1 — kažkaip susitarėm.</p><p>- 13:28–37,7 — okey, raminies raminies.</p><p>- 14:00–37,6</p><p>- 14:47–36,9 — štiš, padla, prakeiktoji, aš einu ką nors pavalgysiu.</p><p>- 15:30–36,5</p><p>- 17:12–36,1</p><p>- 18:03–36,3</p><p>Tai aš jums pasakysiu — per koloringą savo gyvenimą (nuo žodžio koloritas) esu gavęs ir į galvą, ir apturėjęs tokį pachmielą, kad net Lukašenkai nelinkiu, bet Astrutė tai pasileidusi kumelė, kerta iš mosties neskaičiuodama, negailėdama ir tokia niekšė nelaboji, manipuliuoja sveikata kaip vyktoras rinkėjais.</p><p>Ir vis tiek visąlaik neapleidžia jausmas, kad laimėjai kokioje prabangioje loterijoje, esi tarp tų 22 proc. populiacijos laimingųjų beigi dabar turėsi kažkokią viltį greičiau grįžti į normalumą.</p><p>Pagaliau keliauti, aplankyti Stokholmą ir Peterburgą, kur seniai nupirkti bilietai, o sugrąžinti pinigai, žinoma, seniai pravalgyti ir virtę pilvo riebalais.</p><p>Pagaliau nueiti pietų su sena pažįstama ir pasidalinti gabalėliu to nuostabaus pistacijų ir sūrio torto Stebukluose, per pusę, nes tipo čia mes gi sveikuoliai abu. Tipo. Lol.</p><p>Pagaliau galėsiu paspausti ranką seniai nematytam kolegai, kurio labai pasiilgau, nes jo bajeriai tokie skausmingai nejuokingi, bet vis tiek aš jį kažkiek tais myliu.</p><p>Pagaliau galėsime nuvažiuoti su senais draugais prie ežero, kur pabučiuosiu į skruostą savo geriausią draugą ir tvirtai tvirtai apkabinsiu bičiulę. Šiaip sau, be jokios priežasties, nes brangiems žmonėms privalu priminti, kad tu juos myli.</p><p>Skiepas yra žalia korta ir kokie mes velniškai laimingi, kokie mes nedėkingi, kad į ją pretenduojame, vieni pirmesniųjų pasaulyje.</p><p>Dovanas reikia priimti ir jas reikia branginti. Už savąją aš be galo dėkingas.</p><figure><img alt="" src="https://cdn-images-1.medium.com/max/960/0*aaAg2tX7sLr_Uuvj" /></figure><img src="https://medium.com/_/stat?event=post.clientViewed&referrerSource=full_rss&postId=c5c42191d3e2" width="1" height="1" alt="">]]></content:encoded>
        </item>
        <item>
            <title><![CDATA[Šeštasis išnykimas arba kaip mums bus p*zdiec]]></title>
            <link>https://jaunius-spakauskas.medium.com/%C5%A1e%C5%A1tasis-i%C5%A1nykimas-arba-kaip-mums-bus-pizdiec-1e6e5041fff0?source=rss-6bc1ee37500c------2</link>
            <guid isPermaLink="false">https://medium.com/p/1e6e5041fff0</guid>
            <dc:creator><![CDATA[Jaunius Spakauskas]]></dc:creator>
            <pubDate>Thu, 06 May 2021 09:47:40 GMT</pubDate>
            <atom:updated>2021-05-07T06:20:00.343Z</atom:updated>
            <content:encoded><![CDATA[<p>Gyvūnijos ir augalijos rūšys šiandien — masiškai nyksta. Stebime tai, kas vadinama šeštuoju rūšių išnykimu.</p><p>Dabartinis rūšių išnykimas pasaulyje kelia didžiulį nerimą biologams, paleontologams, geologams ir gamtos tyrinėtojams, nes vienos, antros, trečios rūšies išnykimas dėl žmonių daromo poveikio gali sukelti <a href="https://www.facebook.com/hashtag/grandinin%C4%99?__eep__=6&amp;__cft__[0]=AZX8ixgJl95B-Hn4QXTXwmwFpFwnkmNlvfWIrlYMb_jzqyf4jYRnF29Vgo4fRuQQ6h-oIGbgHNm3TVHS7aA9UiAMHV8ynq9N6BEWiTtcdcHMHYireoNPEk8pftskHq6uvTA&amp;__tn__=*NK-R">#grandininę</a> reakciją. Pradžioje lėti pokyčiai gamtoje vėliau gali virsti sniego lavina!</p><p>Elizabeth Kolbert parašė nuostabią knygą, kurią lietuviškai puikiai išverstė nuostabi vertėja <a href="https://www.facebook.com/gabriele.gailiute?__cft__[0]=AZWwjVqJ9i8HnoXa3ZzMsqidjJznZzATRdG3tHr3l2THdfgJinGX_C9zzcRElR5t712CtVZrp3l5c-uC9EH8PKcufFJkuXC7Xt8Gnzasle49a7CRx7jAIv5ajzrsjbEjLc0&amp;__tn__=-]K-R">Gabrielė Bernotienė</a>, ir kurią su malonumu skaitė ir rekomenduoja netgi pats Barackas Obama.</p><p>Knygoje Elizabeth pasakoja apie tai, kaip žmonija gyvena ant Šeštojo išnykimo slenksčio.</p><figure><img alt="" src="https://cdn-images-1.medium.com/max/720/1*rAAs4NxOmr609fYRxspmSA.jpeg" /></figure><p>Kaip akustikos inžinieriai kalba apie “foninį triukšmą”, taip biologai kalba apie “foninį išbykimą”. Įprastu metu — &lt;..&gt; rūšys išbyksta labai retai, netgi dar rečiau negu išsivysto naujos, ir tai vyksta vadinamuoju foninio išnykimo greičiu.</p><p>Masiniai išnykimai — kas kita. Vietoj dūzgesio fone pasgirsta trenksmas ir išnykimas labai pagreitėja. &lt;..&gt; britų paleontologai masinį rūšių išbykimą apibrėžia kaip įvykį, kai “per geologiškai nereikšmingą laiko tarpą išnyksta reikšminga pasaulio biotos (floros ir faunos) dalis.”</p><p>“&lt;..&gt; santykinai saugią padėtį retais atvejais pertraukia milžiniškai išaugusi rizika”. Tad gyvybės isotirją sudaro “ilgi nuobodūs periodai, kuriuos retsykiais pertraukia panika.”</p><p>Labai prajuokino tikra istorija apie Paulą Crutzeną, olandų chemiką, vėliau gavusį Nobelio premiją už tai, kad “nustatė junginių, ardančių ozono sluoksnį, poveikį. Šis atradimas neįsivaizduojamai svarbus: jei ne jis — jei tie chemikalai tebebūtų plačiai naudojami, ozono “skylė”, kuri kiekvieną pavasarį atsiveria virš Antarktidos, būtų plėtųsis ir galiausiai apimtų visą Žemę. (Vienas mokslininkas, kartu su Crutzenu gavęs Nobelio premiją, pasakojama, vieną vakarą parėjo namo iš laboratorijos ir pasakė žmonai: “Darbas sekasi puikiai, bet panašu, kad ateina pasaulio pabaiga.”)</p><p>Pasaulio pabaiga blemba!</p><p>Nuostabus skaitinys, pirkit ir skaitykit, viena geriausių šių metų knygų.</p><img src="https://medium.com/_/stat?event=post.clientViewed&referrerSource=full_rss&postId=1e6e5041fff0" width="1" height="1" alt="">]]></content:encoded>
        </item>
    </channel>
</rss>