City Chef — tikras amerikietiškas barbekiu pagal originalias tradicijas.

Lina: Labas, Justai ir Artūrai. Tai kokia gi ta City Chef istorija?

Justas: Atsiradom prieš 4 metus, kai dar dirbome kituose savuose darbuose. Pakalbėjom su Artūru, kad būtų šaunu turėti savo food trucką. Būtent food trucką, nes tuomet tai buvo kažkas naujo — jie dar nebuvo tokie populiarūs kaip yra dabar.

Norėjom važinėti po miškus, į festivalius. Ir pavadinimas toks: City Chef — Miesto Šefas. Tarsi norėjom pasakyti, kad va čia iš miesto atvažiavo šefas, čia dabar gamins visiems gerą maistą festivalyje. Pavadinimas taip ir prilipo.

Kelių metų bėgyje supratom, kad festai — tai ne mes, šefas liko mieste ir neišvažiavo į jokį mišką. Festivaliuose nebūnam, būnam dažniausiai tik mieste ;)

Lina: O kaip sugalvojote meniu?

Artūras: Meniu augo po truputį, iš pat pradžių gal vizijos labai aiškios neapčiuopėm, su laiku viskas išsirutuliojo. Gamindavom, bandydavom, vis ką nors naujo atrasdavom, atrasdavom kas arčiau mūsų yra.

Lina: Ar patys bandot ieškotis naujų patiekalų, ar kartais žmonės pasufleruoja ko norėtų?

Justas: Girdim tuos, kuriuos reikia girdėti ;) Tikrai, ir draugų profesionalų, gurmanų turim, ir tikrai išklausom idėjas, pasiūlymus. Jie pataria daug įdomių dalykų, o mes kažką suklijuojam paskui savo.

Lina: Kokia jūsų filosofija, kuria remiatės gamindami maistą ir sukdamiesi maitinimo versle?

Justas: Maistas ir nuotaika, kurią kuriam aplink, yra du svarbiausi dalykai. Tiek mes patys, tiek personalas, tiek kai su food trucku į renginius važiuojam — kuriame jaukią atmosferą, šnekamės su savo lankytojais. BENDRAVIMAS — viena iš didžiųjų mūsų stiprybių, bet pirmoje vietoje aišku maistas.

Lina: Kokią produkciją naudojate? Kaip sekasi dirbti su tiekėjais? Ar sunku juos susirasti?

Artūras: Yra momentų ir malonių, ir ne, bet jie neišvengiami. Taip ir augi, su savim pasiimi tuos geriausius, su kuriais susibendrauji, kurie į tave pagarbiai žiūri, turi požiūrį į tave kaip į kokybišką klientą. Tiekėjus turime labai skirtingus. Esame naudoję australietišką krūtininę (brisket), dabar naudojame škotišką, vis bandome.

Lina: Papasakokit apie savo chorizo dešras ;)

Artūras: Taip! Jau ketvirtus metus pagal mūsų receptūras gaminamos Chorizo dešros. Pirmaisiais metais ją atidirbome ir dabar jau jos nebekeičiame. Tikrai ilgai ieškojome tiekėjų, gamintojų, kurie draugautų pagal mūsų visus principus, filosofiją ir prašymus, ir darytų taip, kaip mes iš tiesų pageidaujame. Po ilgų bandymų mes sukūrėme receptą ir pagal jį mums dabar gamina dešras, todėl niekur kitur Vilniuje tokių negausite, tik pas mus.

Labai ilgai derinom mėsos ir prieskonių santykį, riebumo ir liesumo santykį. Vežėmės kai kuriuos prieskonius iš Ispanijos, keitėm tiekėjus, gamyklas — vieni darė labai storas dešreles, kiti per ilgas ir visi kiti niuansai.

Dabar jau nieko nekeičiam. Dabar naudojame avies žarnas. Vėlgi, tai yra gamta, negali pasakyti kad avis turėtų vienodas žarnas, todėl aišku pasitaiko, kad dešrelės ne identiškos ar vienos šiek tiek didesnės už kitas. Tad gali skirtis ir svoriai, bet matosi, kad tai rankų darbas.

Mėsas stengiamės atrasti tokias, kur kokybės ir kainos santykis būtų aukštesniame lygyje. Kaip ir minėjome, bandėmės australietišką krūtininę (brisket), bet panašu, kad rinka dar nepasiruošusi tam.

Įdomu yra siūlyti prašmatnų produktą, bet rinka sako “čia tokie įdomūs skoniai, gal šiek tiek riebesnė gali būti”. Tai dar reikia kad suaugtumėme iki to vis dėlto. O žmonės taip pat turi būti atviri naujiems skoniams.

Lina: Koks jūsų santykis su lietuviškais produktais?

Artūras: Naudojame ne vieną lietuvišką produktą. Nugarinė (birsket) — šiuo metu airiška, ir sprandinė — ispaniška. Kita, pavyzdžiui, angus jautiena, lietuviška.

Ispaniška sprandinė tik todėl, kad pjūvio santykis yra tobulas, nėra prie ko prisikabinti. Taigi ne tik mėsa gera turi būti, bet ir pjaustymo momentas labai svarbus ;)

Lina: O prieskoniai?

Artūras: Kažkada patys vežėme iš Ispanijos, bet dabar pradėjome naudoti prieskonius iš viso pasaulio. Mes užaugome, tad ir mūsų sunaudojami prieskonių kiekiai smarkiai auga ;)

Lina: Food truckas, restoranas — veiklos daug. Su kokiais iššūkiais susiduriate?

Artūras: Procesus mes neblogai atidirbę ;) Didžiausias iššūkis yra su žmonėmis ir jų požiūriu į darbą. Mums nereikia tik norinčių padirbėti ir išeiti. Mums svarbu, kad prisijungiantys prie mūsų jie norėtų sukelti šypseną mūsų lankytojams. Niekas neverčia būti su mumis ir liūdėti jeigu kas negerai.

Sunku atsirinkti personalą, bet labiau vadovaujuosi gyvu bendravimo pokelbio metu. Pažiūriu ko nori žmogus, ko siekia. Ir iš karto matosi, kiek jis ar ji gali ir kiek nori.

Patirtį mes galim duoti, mums svarbu, kad žmogus žinotų ko nori — kad tikrai nori išmokti.

Lina: Open Kitchen nuo šių metų sugriežtino taisykles dėl rūšiavimo. Na, tiksliau tariant, rūšiuoti privaloma ir reikalaujama atsisakyti plastikinių vienkartinių indų. Ar buvo lengva prisitaikyti?

Justas: Nelabai reikėjo ką nors ir keisti. Mes jau prieš ketverius metus, kai tik startavom, pradėjom galvoti apie tai, kokius indus naudosime. Vieni pirmųjų pradėjome naudoti medinius įrankius, maistą tiekiame tik į popierinius indus, o restorane pakeitėme net plasmasinius į metalinius šiaudelius. Tad mums šios naujosios taisyklės nebuvo kažkas tokios, dėl ko turėjome daug ką pakeisti. Apie rūšiavimą ir eko-pėdsaką galvojame nuo pat veiklos pradžios.

Lina: Jūsų meniu — mėsiški barbekiu patiekalai. Koks jūsų požiūris į veganišką / vegetarišką maistą?

Artūras: Restorane turime vegetarišką (bet ne veganišką) mėsainį. Jis tinka ir patinka mūsų vegetaram svečiam. Jis žavi savo paprastumu, kadangi dedame daug čederio, traškius svogūnus, rūkytą papriką ;)

Netoli mūsų, visai kaiminystėje, turime restoranų, kurie turi daugiau vegetariškų arba veganiškų opcijų. Tad vegetarams, užsukusiems pas mus ir neradusiems sau tinkamo maisto rekomenduojame užsukti pas mūsų kolegas.

Mes tikrai toleruojam vegetarų požiūrį, todėl turime įsitraukę į restorano meniu ir vegetarišką burgerį. Bet mes labai tikslingai orientuojamės į mėsas ir jų rūkymą.

Lina: Ar žmonės klausia apie patiekalų sudėtį, ingredientus?

Justas: Yra nedidelė dalis žmonių, kurie domisi, ir žino ką valgo. Mes į tokius ir orientuojamės, kurie vėliau skleidžia žinią toliau. Nes ne visiems aišku, kaip paruošiamas skanus maistas, kas yra BBQ, kodėl naudojame malkas, o ne dujas ar kitas medžiagas. Tai čia tos detalės, kurių niekas nemato, bet supranta, pajaučia, sako “skanu”. Tai pats geriausias pagyrimas.

Lina: Kad jau apie tą rūkymą prabilome, tai papasakokit daugiau. Kodėl gi medis, o ne dujos ir kitos priemonės?

Artūras: Rūkykloje, kūrenamoje malkomis ar anglimis, mėsa įsisavina dūmą ir atsiranda smoke ring. Kūrendamas kitomis medžiagomis niekada neišgausi jo. Ir skoniai labai aiškūs ir ryškūs būna. Rūkom pagal originalias, amerikietiškas barbekiu taisykles. O dujos nepadaro taip vadinamo smoke ring žavesio.

Tik pradėję rūkyti mėsas susikonstravome savo rūkyklą, bet šiandien jos jau nebeužtenka. Tad dabar mėsas rūkome keliose skirtingose rūkyklose, viena jų — išmani “Traeger” rūkyka , kūrenama ąžuolo granulėmis, per specialų appsą galime reguliuoti temperatūrą, todėl labai preciziškai galime kontroliuoti visą kepimo procesą.

Lina: O kas jums buvo Open Kitchen visame kelyje?

Justas: Open Kitchen tikrai labai prisidėjo mūsų kelyje, tai buvo vienas pirmųjų renginių, kuriuose mes pristatėme save. Aišku, matome skirtumą per kelis metus. Mes kai startavome, buvo vos keli food truckai, o dabar jų yra tiek daug, kad kartais netelpa visi vienu metu.

Food truckerių banga atėjo ir, manau, dar tikrai nepraėjo. Vis atsiranda tokių, kurie bando šefaut, bando gaminti. Maisto gaminimas Foodtrucke — ne vien romantika. Manau, kad Open Kitchen yra labai gera platforma išsibandyti save naujiems ar būsimiems šefams ar tikrai gali gaminti. Nes viena yra gaminti savo draugamir visai kita yra gaminti labai didelei žmonių grupei kaistą, kad jis būtų vienodai geras ir toks liktų kiekvieną savaitę, pagal visas receptūras.

Lina: Jūs turit ir BBQ restoraną, ir food trucką. Ar labai skiriasi šių dviejų vietų valdymas ir administravimas?

Justas: Iš vadybos pusės labai skiriasi. Pagrindinis skirtumas, kad food trucką derini su renginiais, kurie labai nenuspėjami — jie visi skirtingi, visada skirtingas oras.

O štai restorane lengviau optimizuoti procesus, tačiau išlaikymo kaštai skiriasi ženkliai.

Lina: Ar džiaugiatės, kad atsidūrėte šiame maisto vagonėlių versle?

Artūras: Yra momentų (juokiasi), bet aišku džiaugiamės. Kaip sakiau ir sakysiu, iš tiesų niekada nelinkėsiu food trucko verslo net ir priešui, nes yra tiek ką veikti, kad net nepagalvoji apie tam tikrus dalykus. Jeigu nori augti ir išlaikyti viską aukštame lygmenyje, nusiteik, kad tikrai bus labai daug iššūkių.

Yra labai daug džiaugsmo momentų, bet yra ir liūdesio. Bet gyvenimas tęsiasi, reikia šypsotis ir atrasti save ;)

Lina: Plėtra?

Justas: Apie plėtrą visada galvojame, tačiau pirma reikia optimizuoti procesus, kad užtikrinti gerą kokybę — gerą barbekiu, tuomet galėsim žengti žingsnį toliau.

Ačiū, Justui ir Artūrui! Ieškokit jų food trucko Open Kitchen’e, o jeigu jų maisto norisi dažniau — užsukit į restoraną.

Adresas: J.Basanavičiaus g. 1

Facebook paskyra: https://www.facebook.com/CityChefVilnius/

Maisto industrija tokia jau yra — pasižyminti sugeneruojamu dideliu kiekiu šiukšlių. Ar kada bandėte skaičiuoti, kiek plastikinių maišelių parsinešate paprasčiausiai apsipirkę parduotuvėje? O dar visos maisto pakuotės. Tikrai naudojame daug plastiko. Maisto renginiai ne išimtis. Produktų pakuotės, maisto pateikimas klientui — bliūdeliai, šakutės, peiliai, šiaudeliai, puodeliai, maišeliai, dėžutės.

Nuo pat pirmų renginių, kiekvieną penktadienį, pasibaigus Open Kitchenu’i Vilniuje, labiausiai mus gąsdinantis ir nerimą keliantis dalykas būdavo tas vis į konteinerius netelpantis šiukšlių kalnas. Nors labai džiaugiamės, kad turime daug dalyvių ir dar daugiau lankytojų, supratome, kad čia yra ta vieta, kur reikia pasitempti.

Rūšiavimo įprotis nėra tas, kurį paveldime ar galime pakeisti akimirksniu, tačiau jis neišvengiamas ir jo galima išmokti. Kitas esminis momentas — rūšiuoti negali tik viena pusė. Čia kaip poros santykiuose. Kad viskas būtų sklandu ir efektyvu, rūšiuoti turi visi. Jei kalbame apie Open Kitchen — rūšiuoti turi ne tik restoranai ir foodtruckai, bet ir lankytojai. Taip, jūs ;)

“Šiukšlių politika” Open Kitchen’e ženkliausiai pasikeitė 2018 metais. Open Kitchen reikalauja, o kitu atveju — skatina, rūšiuoti. Nuo 2018 metų visi Open Kitchen dalyviai negali turėti standartinių plastikinių indų (taip pat ir šiaudelių ;). Jie turi būti keičiami į popierinius, medinius arba pagamintus iš PLA*. Alaus baruose, įsikūrusiuose Open Kitchen’e, paprasto plastiko stiklinės yra pakeistos į PLA bokalus. Visiškai atsisakyti plastiko kol kas mes negalime, bet kaip ir minėjome pradžioje, mes jau galime kontroliuoti jo kiekį.

Į rūšiavimą labai kviečiame įsitraukti ir visus ateinančius pavalgyti. Bendradarbiaujant su VSA, Open Kitchen’e pastatėme lengvai atpažįstamas rūšiavimo šiukšliadėžes, ant kurių ir nupiešta, ir parašyta, ką galima mesti ir ko ne. 50% renginyje sugeneruojamų šiukšlių gyvena antrą gyvenimą — yra perdirbamos. Aplodismentai mūsų lankytojams!

Aplinkos apsaugos instituto vadovas Alfredas Skinulis viename interviu teigia: „Pastebime, kad visuomenės išprusimas kasmet auga, nes prie jos švietimo stipriai prisideda į organizacijas ir asociacijas susibūrę gaminių gamintojai ir importuotojai, atsiranda švietėjiškų projektų ir kitų kasmet vykdomų aplinkosaugos projektų, kuriuose aktyviai dalyvauja Lietuvos moksleiviai ir bendruomenės“.

Kokia viso to ateitis?

Jeigu trumpai, tai šviesi ;) Juk gauname tai, ką duodame. Tad mes skatiname gerbti aplinką, gerbti savo miestą ir gamtą. Rūšiavimo šiukšliadėžėmis mes jau pasirūpinome, kviečiame kiekvieną šiek tiek stabtelti ir pagalvoti prieš išmetant šiukšles ir pasirinkti teisingą variantą. O jeigu būtų neaišku kur mesti — visada galite paklausti mūsų personalo.

Kad viskas atrodytų rimčiau ir konkrečiau, neapsieisime be skaičių. Aplinkos ministerijos Atliekų departamento Atliekų prevencijos ir tvarkymo strategijos skyriaus vedėja Jurgita Gaižiūnienė interviu pateikia išsamesnius 2016-ųjų metų komunalinių atliekų tvarkymo duomenis ir nurodo, kurias valstybes jau lenkiame: „Iš 2016 metais šalyje susidariusių 1,27 mln. tonų komunalinių atliekų 29,8 proc. jų buvo pašalinta sąvartyne, 17,4 proc. sudeginta išgaunant energiją, 24,6 proc. perdirbta, 23,5 proc. kompostuota ir 4,8 proc. saugoma.

Padėtis, palyginti su 2012 metais, pastebimai pagerėjo. Antai iš 2012-aisiais susidariusių 1,33 mln. tonų komunalinių atliekų sąvartyne buvo pašalinta net 73 proc., 0,02 proc. sudeginta išgaunant energiją, 19,6 proc. perdirbta, 3,8 proc. kompostuota ir 3,8 proc. Saugoma.”

Jeigu turite klausimų — lauksime jų čia komentaruose, privačiose žinutėse ir el.paštu. Ačiū kad skaitote!

— -

*PLA arba polilaktinė rūgštis, gaminama iš biologinės kilmės žaliavose esančios dekstrozės (cukraus). Tai populiariausias ir vienintelis pasauliniu mastu gaminamas bioplastikas arba biopolimeras. Tam tikrose aplinkos sąlygose PLA yra biologiškai skaidi. PLA (polylactic acid) produktus galima komposuoti pramoniniuose įrengimuose, kur reikia palaikyti didesnę nei 70°C temperatūrą ir didesnį nei 70% oro drėgnį. Ši medžiaga yra higroskopiška, todėl prieš perdirbimą, dažniausiai, ją reikia išdžiovinti.

Lina: Seydi, kokia tavo istorija?

Seydi: Mano vardas Seydi, esu iš Turkijos, atvykau į Lietuvą prieš penkerius metus. Turiu lietuvę žmoną ir 4 metų vaiką. Kai atvykau, dirbau įvairiuose geruose restoranuose ir kavinėse, esu dirbęs ir picerijoje, ir kebabinėj. Bet man visur buvo per daug chaoso, per daug skirtingų patiekalų, todėl nusprendžiau atidaryti savo vietą. Tokią, kokios dar čia nebuvo.

Gyvendamas Lietuvoje labai pasiilgdavau baklavos*. Vokietijoje, Lenkijoje, Švedijoje — gali rasti, bet Lietuvoje tikros geros niekur neradau. Ieškojau, ragavau, bet kiek teko baklavos valgyti čia Lietuvoje — man nepatiko, nes didžioji dalis vietų negamina savo tešlos, o perka ją jau pagamintą.

Lina: Tai mokėjai kepti baklavą ar išmokai?

Seydi: Išmokau ;) Mano ir mano mamos gimtasis miestas — Gaziantep. Iš čia yra kilusi baklava ir čia yra labai gilios jos ruošimo ir valgymo tradicijos. O tėvo gimtasis miestas — Kahramanmaras — yra miestas, iš kurio kilę turkiški ledai.

Taigi, kadangi vis neradau Lietuvoje kur įsigyti baklavos, mano žmona sako: “kodėl negali pasigaminti baklavos namie?” Tai sakau: “kad labai sunku, nes baklavos tešlą sunku paruošti. Ji turi būti super plona, ir reikia mokėti ją iškočioti.” “Bet, — sako — tu gi žinai kaip reikia paruošti tešlą, tai tik pabandyk, ir pažiūrėk kas gaunasi.”

Tai aš ir pabandžiau ;) Iš pradžių nebuvo man skanu. Na nesigavo man tešla labai plona. Toliau vis bandžiau ir žiūriu, kad jau pavyksta iškočioti pakankamai ploną tešlą. Tada nusprendžiau, kad man reikia pasimokyti iš meistro. Taigi užsirašiau į kursus, Turkijoje, pas labai gerą meistrą. Man tiesiog labai pasisekė, kad pas jį pakliuvau.

Įsivaizduokit, 4 ryto jau stovėjau prie to meistro durų. Jie visada dirba nuo taip anksti, ir maksimum iki 11–12, nes vėliau jau per karšta. Baklava labai jautri orams. Jei karšta — receptas keičiasi. Jis keičiasi ir tada, kai lyja, ar vėjuota.

Prieš tai du metus aš dariau baklavą pagal youtubo video, mokiausi iš meistrų. Visą tą pagamintą baklavą pardavinėjau tik draugams ir pažįstamiems, nešiau į mečetę, parduotuvės neturėjau. Kai draugai pradėjo girti baklavą ir sakyti, kad tikrai labai skanu, nusprendžiau atidaryti savo kavinę.

Lina: Ir kaip sekėsi?

Seydi: Taigi kai atsidariau, man atrodė, kad jau per daug žmonių ateina pirkti (juokiasi). Išsinešiau vieną staliuką, užtiesiau žmonos dovanotą staltiesę, pakabinau baltas užuolaidas kad nesimatytų miltuotos mano virtuvės, ir pardavinėjau baklavą.

Dabar jau mano miltuota virtuvė kitame aukšte ;)

Lina: Ar Turkijoje yra tradicija būti baklavos kepėju ir perimti šeimos verslą iš kartos į kartą?

Seydi: Taip, Turkijoje yra tokių įmonių, kurios gerai žinomos, ir baklavą kepa iš kartos į kartą. Mano šeimoje iš tiesų užsiima duonos, turkiškos picos kepimu, tik aš kepu baklavą ;)

Lina: Ar tu pats viską ir kepi, ir apsiperki, ir dar parduoti?

Seydi: Taip, aš darau viską. Ir apsiperku, ir kepu pats, ir parduodu. Kartais grįžtu namo 4 ryto, kartais miegu čia ;)

Dažniausiai baklavą ruošiu naktį. Jei nesu per daug pavargęs, kepu ją tą pačią naktį, laukiu. Bet jei esu, tai paruoštą baklavą dedu į šaldytuvą ir anksti ryte išsimiegoję ją iškepu. Kai iškepu, reikia laukti dvi valandas, kol ji atvės. Paruoštą baklavą nešu į vitriną ir žiūriu ko dar trūksta.

Jei matau, kad nebeturime ledų, leidžiuosi vėl į savo virtuvę ir ruošiu ledus. Tada gaminant girdžiu kas nors beldžiasi. Išjungiu ugnį, bėgu atidaryti durų, aptarnauju, tuomet vėl leidžiuosi baigti gaminti ledų. Turkiškų ledų negalima palikti ant ugnies, jei tik sustosi maišyti, iš karto viską sudeginsi. Kokias dvi valandas reikia maišyti nesustojus.

Baklavos tešlą gaminu pats. Paruošus tešlą, reikia jai duoti pailsėti bent pusvalandį, tuomet labai lėtai supjaustyti, tuomet vėl duoti pailsėti, tuomet susukti ir vėl palaukti. Jei tešla nesigauna, arba neiškočioju gerai, visada išmetu. Tai labai ilgas procesas.

Kai lankiau kursus Turkijoje, pasakiau kad baklavą ruošti iš pradžių mokiausi internete, žiūrėjau video, skaičiau. Baklavos meistro asistentas man sakė “nesąmonė, aš jau trejus metus esu meistro asistentas ir net man neleidžia pradėti kočioti tešlos”. Gal tau ir nelemta ;)

Taip pat yra Facebooko grupė, kuri jungia gal 20K baklavos meistrų. Tai man atrodo jie manęs ten visi nemėgsta, visi sako kad vis kažką negerai sugalvoju. Aš receptą vis tiek turėjau adaptuoti, tai nėra identiškas baklavos receptas, ką jūs gautumėte Turkijoje.

Lina: Bet juk tai tikriausiai normalu. Juk turi prisiderinti prie vietos, negali gautis viskas identiškai kaip Turkijoje.

Seydi: Tikrai taip. Juk čia net miltai skiriasi. Turkijoje jie auga labai saulėtose ir sausose vietose. Čia, Lietuvoje, pakankamai lietinga, ir miltai todėl visai kitokie užauga. Tas pats su cukrumi.

Dar sakoma, kad esminis baklavos ingredientas — vanduo. Vanduo is Gaziantep yra tinkamiausias baklavai ;)

Lietuvoje aš naudoju karvės pieno ghi (ang. ghee) sviestą, o Turkijoje dažniausiai naudojamas avies pieno. Aš galiu atvežti avies pieno ghi, bet šiek tiek bijau. Juk čia Lietuvoje jūs labiau pripratę prie karvės pieno, ne prie avies. Kai kuriems jis ne smirda.

Ar žinote kokiu santykiu yra naudojamas vanduo ir cukrus Turkijoje? 1 litras vandens — 2 kg cukraus. Manau čia Lietuviams tai gerokai per saldu, todėl dedu į sirupą tik 1 kg cukraus ;)

Taigi mažiau tešlos, daugiau pistacijų ir mažiau cukraus ;)

Lina: Kokius produktus vežiesi iš Tukijos?

Seydi: Prieskonius ir pistacijas. Pistacijas aš vežuosi iš Turkijos pats kai nuvažiuoju, arba paprašau kad kas nors iš draugų atvežtų. Nes yra specialios pistacijos, skirtos baklavai daryti. Tokios pistacijos yra nurenkamos vienu mėnesiu anksčiau, nei likusios, todėl turi daugiau aliejų savyje, ryškesnę spalvą ir stipresnį kvapą. Kitus riešutus randu ir čia, viskas gerai, bet tik ne pistacijos ;)

Dar vežuosi specialius prieskoniu ledams — salep. Tai sumalta ir džiovinta laukinės orchidėjos šaknis. Jos iškasamos, džiovinamos saulėje, sumalomas, ir vėl džiovinamos. Šitas ingredientas padaro ledus tąsius ir lipnius. Turkijoje labai daug deda šio prieskonio, bet aš ne. Didesnis jo kiekis turi specifinį skonį, kuris, manau gali nepatikti jei nesate pratę.

Ir dar naudoju mastiką ;)

Lina: Ar planuoji dar ką nors turkiško ruošti ir pasiūlyti Vilniui?

Seydi: Dabar aš ieškau baklavos meistro, daviau skelbimą į darbo biržą (juokiamės abu garsiai) Esu tikras, kad jie tai neras, nes reikia kad dar ir turkiškai kalbėtų. Bet aš atvešiu vieną meistrą iš Turkijos. Baklavos meistrai gana brangūs, itin vertinami. Bet vis tiek atsivešiu jį, nes labai noriu išbandyti naujus dalykus.

Neseniai buvau Paryžiuje, ėjau ir ragavau visus desertus iš eilės. Man įdomu žinoti, kaip juos daro. Tai kodėl aš negaliu eksperimentuoti su baklava ir sukurti ką nors savo?

Pavyzdžiui — veganiška baklava. Toje baklavos meistrų grupėje Facbooke aš paklausiau, gal kas yra tokią daręs. NEI VIENAS. Sakau, nu tai pabandysiu. Tai radau veganišką aliejų, nenaudoju kiaušinių. Sunkiau tešlą iškočioti, bet vis tiek pavyksta ;)

Lina: O turi kokį mėgstamiausią receptą iš vaikystės, ką norėtum pagaminti?

Seydi: Aš labai noriu iškepti savo mamos sausainius. Jau esu juos bandęs, ir kol kas nepavyko. Tai labai tradiciniai sausainiai, įdaryti riešutais. Pasibaigus Ramadanui, mes švenčiame, ir tie sausainiai yra kepami būtent tai šventei. Jeigu išeitum naktį į miestą, visų virtuvių languose dega šviesos — moterys kepa sausainius. O jau kvapas mieste….

Taigi vaikystėje mama darydavo tešlą, o mes formeles pjaustydavome. Kai mano mama atvažiavo į Lietuvą mėnesio atostogoms, ji bandė padaryti tuos sausainius. Jai čia irgi nesigavo, bet dėl produktų, nes ne visus ingredientus turime. Aš paprašiau, kad ji padarytų video, kaip ruošia tešlą. Tai mano brolis nufilmavo, dabar turiu receptą. Aš pabandžiau, pusiau gavosi, bet šiek tiek per riebūs ;)

Aš žinau kad netapsiu milijonieriumi kepdamas baklavą, bet man tai suteikia tiek džiaugsmo. Ir žmonės būna tokie laimingi kai valgo skanią baklavą arba ledus.

Lina: Kas tau suteikia tiek laimės ir džiaugsmo?

Seydi: Aš žinau kad netapsiu milijonieriumi kepdamas baklavą, bet man tai suteikia tiek džiaugsmo. Ir žmonės būna tokie laimingi kai valgo skanią baklavą arba ledus.

Aš mėgstu duoti paragauti žmonėms. Kai kurie sako, kad labai brangu, aš jiems sukišu į burną gabaliuką ir jie nustemba, kad tikrai skanu, ir nusiperka dar. Ir tada aš esu laimingiausias.

Daryti baklavą labai sunku fiziškai, tikrai. Ir tas momentas, kai aš ištraukiu ją iš orkaitės, kad užpilčiau sirupą — ji pradeda šokti, tikrai. Aš ja didžiuojuosi. Aš ją ruošiu su tikra meile ir aš labai patenkintas, kai ji puikiai pavyksta.

Lina: Tavo kavinukė vadinasi Kartalli, čia tavo pavardė?

Seydi: Taip, Kartalli tai mano pavardė, gal nėra taip lengva įsiminti, bet taip pavadinau dėl savo Tėčio. Mano tėtis turėjo dvi kepykas, jos taip pat vadinosi Kartalli, tai jis dėl to labai laimingas.

Ačiū Seydi! Kviečiame aplankyti Seydi Open Kitchen’e, o kitomis dienomis — apsilankyti pas jį kavinukėje ir pasivaišinti tikrai gardžia baklava.

Adresas: J.Basanavičiaus g. 37, Vilnius / Facebook paskyra

Jeigu turite klausimų ar komentarų — labai lauksime!

Nekalbėjom su Deimante apie tai, kaip einasi biznis. Bet labai daug kalbėjome apie maistą, dešrytes, produktus ir laimingus darbuotojus. Apie tai, kas slepiasi už žymiųjų jų burgerių su plėšyta jautiena bei jerk vištienos kesadiljų (quesadilla).

Lina: Manau labai tradicinis klausimas, kuris tikriausiai kyla daugeliui, išgirdus jūsų pavadinimą. Kas ta „Karvė ir viščiukas“? Ar čia Cartoon Network įvėpė? ;)

Deimantė: Tikrai taip, labai dažnai susilaukiam šio klausimo. Kaip aš sakau, mūsų pavadinimas — prastas šefo pokštas, kuriam aš iki šiol iki galo nepritariu ;)

Iš tiesų tai atspindi mūsų virtuvę — mes nedirbame su kiauliena. Pagrindiniai mūsų ingredientai — jautiena ir vištiena. Taigi gavosi kaip ir pokštas, kaip ir ne.

Dar ir dabar karts nuo karto sulaukiame šypsenų, kai prašome išrašyti sąskaitą faktūrą — nes mūsų UAB’o pavadinimas taip pat „Karvė ir viščiukas“ ;)

Lina: Papasakok daugiau apie jūsų virtuvę ir patiekalus ;)

Deimantė: Turime savo truck’ą — priekabą trejus metus. Pradėjome nuo burgerių ir kesadiljų, ir iš esmės nieko nuo pat pradžių nekeitėme. Turime tą pačią plėšytą jautieną, kas nėra visiškas standartas, nes populiariau kol kas yra plėšyta kiauliena.

Jautienai paruošti taikome Texas kepimo principus ir mėsą kepame kalvių rankų darbo griliuose ir rūkyklose. Mes ją rūkome 5 valandas, kepam dar 8 žemoje temperatūroje. Kepimui naudojam tik malkas ir anglis — jokių dujų ar kitų papildomų priemonių. Taigi po 13–15 valandų rūkymo ir kepimo gaunasi skani plėšyta jautiena. Dėl to — karvė.

Viščiukas — nes jerk vištiena. Tai buvo eilinė adaptacija užsienyje populiaraus recepto, kuris gimė mūsų šefo galvoj, o pirmą kartą išbandytas mano virtuvėje. Kaip bebūtų juokinga — orkaitėj ;) Taigi adaptavome receptą, susiradome kokybišką vištieną — kepame šlaunelių mėsytę be kaulo, nes iškepa itin sultinga.

Kas yra jerk vištiena?

Vienas dalykas, kurį turiu būtinai papasakoti, tai kaip žmonės pradžioje mato mūsų vištieną ir kaip yra iš tiesų. Daugelis pradžioje atrodo priešiškai nusiteikę, nes jiems pasirodo, kad vištiena yra sudegusi. Bet nieko panašaus.

Visų pirma, mes ją marinuojame šliapiame žolelių marinate, kurio santykis yra 1 kg vištienos su 0,5 kg marinato. Marinato nepagailime ;) Iš marinato vištieną, dar visą aplipusią žolelėmis, dedame kepti ant atviros ugnies. Taip taip, ant ugnies. 5 minutes jerkinam — taip ir vadinasi visas procesas. Tuo metu prieskoniai apskrunda ir sudaro luobelę aplink mėsą, ir kai prieskoniai apdengia vištieną, dedame ją kepti. Nebe ant atviros ugnies, o tiesiog uždarame karštame griliuje. Dėl prieskonių luobelės mėsa kepa savo sultyse, todėl mėsa išlieka itin sultinga.

Taigi išgirdus šią istoriją niekam nebekliūna, kad mėsa yra “sudegusi”. Pas mus ne mėsa sudegusi, o sudegusios žolytės ;)

Lina: Ar ką nors dar gaminate?

Deimantė: Ilgainiui „Karvė ir viščiukas“ įsivedė tokią savo pusseserę — avytę. Iš avienos pradėjome ruošti Merguez dešreles. Dirbame su maža mėsine Vilniuje, pagal specialų mūsų receptą jie tas dešreles paruošia ir kemša.

Jeigu plačiau — tai jautienos ir ėrienos dešrytės su harissa, kuminu, rožių vandeniu ir visokiais kitokiais gėriais, ką galima rasti standartiniame Šiaurės Sacharos regione.

Lina: Kaip tos dešrytės atsirado jūsų meniu? Kaip sugalvojoje gaminti būtent Merguez?

Deimantė: Kitam savo projektui kūrėme meniu, ir pagalvojome, kad norėtumėm padaryti dešrytes. Tas kitas projektas taip ir neįvyko, bet pats procesas buvo įdomus, todėl dešrytes vis tiek pasigaminome ir šiuo metu toliau jas ruošiame.

Procesas buvo gana paprastas — su Mariumi („Karvės ir viščiuko“ šefu) tiesiog gūglinom “10 įdomiausių pasaulio dešrų”. Taip atradome Merguez — Šiaurės Afrikos dešras. Nusprendėme pabandyti. Žinoma, šiek tiek adaptavome receptą Lietuvai, tikrai ne visus prieskonius čia turime ar galime gauti.

Susiradome mėsinę, kartą per savaitę jie mums padaro dešrų, atveža, o mes vietoje jas išsirūkome, susipjaustome ir naudojame kesadiljoms.

Ir po pusantrų metų, kai įtraukėme Merguez dešreles į meniu, pastebėjome, kad jos jau pradeda lipti jerk vištienai ant kulnų ;) Nuolatiniai klientai jau tikrai žino, kas pas mus yra Merguez’as, ir apskirtai žino kas tai per dešros. O kas buvo ragavę originalių Šiaurės Sacharoje — sako, kad labai panašu.

Lina: Kalbi tiek daug apie mėsą, ar tai ir yra pagrindinis akcentas?

Deimantė: Taip, esmė — gerai paruošta mėsa, visa kita — forma, kaip jas pateiksime. Mes galime iš Merguez’o pagaminti troškinį jeigu norisi ;)

Kitas labai svarbus dalykas — kokybiški ingredientai. Mūsų produktų paieškai buvo skirta daug laiko tą vieną kartą iki kol susiradome — kokybiški tiekėjai, geros kainos, susikurtas geras bendradarbiavimas.

Neseniai teko keisti jautienos tiekėją. Tiesą sakant kokybiškos jautienos mes buvome neradę gana ilgą laiką. Dabar radome įmonę, kuri veža tikrą halal mėsą iš Latvijos. Niekada nesuabejojome jos kokybe. Perkame krūtininę, šiek tiek riebesnę, kuri labiausiai tinka rūkymui ir ilgam kepimui. Dar mes perkame ir jaučio liežuvius su gomurine dalimi, bei širdis. Bet čia kita „Karvės ir viščiuko“ dalis — privatūs renginiai.

Lina: Ar kyla noras dar labiau praplėsti meniu? Neatsibosta jerk’ą kepti? ;)

Deimantė: Slapta bandom, privatiems renginiams mūsų meniu įvairus. Bet mūsų meniu mums labai patinka, patinka ir žmonėm.

Kažkada bandėme lašišos burgerį. Reikia labai ilgai dirbti, kad pripratintum klientus prie naujų patiekalų. O jeigu jie dar ir kainuoja daugiau nei kiti…

Lina: Kaip atrandate produktus? Ar jums svabu, kad tai būtų Lietuvoje auginama produkcija? Ar vežatės iš kitų šalių tik tuo atveju, jei nerandate čia vietoje?

Deimantė: Kategoriškai taip. Bet bet kokiu atveju yra labai svarbus kainos ir kokybės santykis.

Pagal specialybę aš esu aplinkosaugininkė. Kai dar nebuvo „Karvės ir viščiuko“, dvejus metus teko dirbti su Tymo turgaus ūkininkais. Man labai patiko su jais dirbti tuo metu, tad kai prisijungiau prie „Karvės ir viščiuko“, pagalvojau — produktus pirksime tik iš jų. Ir štai tada prasideda ekonomika.

Derinamės produktų kiekius ir viskas skamba taip: „Mes tau galime atvežti 20 kg vištos per savaitę ir čia yra maksimalus kiekis. Ir dar tu turi paimti visą vištą, ne tik šlaunelių mėsą“. Na, būtumėme mes restoranas, kuris galėtų panaudoti visas dalis — pirktumėme. Bet mums reikalinga tik šlaunelių mėsa. Taigi tokiais atvejais ieškome kompromisų. Taip, kokybė yra pirmas kriterijus, bet kaina taip pat svarbi. Ingredientų kaina juk vėliau daro įtaką ir parduodamo produkto kainai.

Mūsų patirtis rodo, kad Lietuvos paukštynai, socialiai atsakingi ar mažiau socialiai atsakingi, tiekia šlaunelių mėsą per daug kaulėtą. Tai labai smulki specifika, kuri konkrečiai mūsų virtuvėje labai svarbi. Mes perrenkame gautą vištieną kiekvieną kartą, bet vis tiek lieka plokštelių, aštrių kauliukų.

Na ir visiškai ekonomiškai paskaičiavus ir atsižvelgus į kokybę — Lenkija tikrai veža kokybišką vištieną. Ir tai normalu — jų rinka didesnė, jie gali investuoti į didesnius perrinkimo aparatus ir užtikrinti pastovesnę kokybę. Ir mes tai labai jaučiame. Jeigu bus aiškiau skaičiais — tai valanda darbo perrenkant 10 kg vištienos mūsų virtuvėje. O pas mus toli gražu ne po 10 kg vištienos keliauja per savaitę.

Su jautiena — turėjome nemažai skirtingų tiekėjų, bet su niekuo per daug nesusidraugavom dėl elementarios priežasties — išpjaustymo. Taigi bandymų metodu susiradome įmonę, kuri mus aprūpina halal mėsa, vežą ją iš Latvijos ūkio. Gamykla didelė, todėl kiekius užtikrina, jautiena tikrai kokybiška ir halal sertifikuota. Labai džiaugiamės ir kol kas tikrai neturime kuo skųstis.

Lina: O kaip su prieskoniais, žolelėm ir kitais ingredientais?

Deimantė: Kalendra, petražolės — naudojamos labai dideliais kiekiais pas mus. Jei pavyksta, stengiamės pirkti iš turgaus. Svogūnų laiškai taip pat — mums reikia bent 30 kg per savaitę. Ūkininkai tikrai ne visada gali užtikrinti tokius kiekius. Šiuo atveju mus gelbėja didmeninikai, kurie perka iš ūkininkų, tik stambesnių, kurie gali užtikrinti pastovų tiekimą.

Kiti prieskoniai pas mus gryni, bet sausi. Labai daug ką perkame Assorti — yra tokie Jamaikos pipirai, kuriuos jie vienintėliai ir vežasi.

Padažus naudojame du. Vienas jų — naminis bbq. Nieko stebuklingo, bet taip, gaminamės patys, nugariname prieskonius, maišome. Padažą ruošiame iš tų pačių prieskonių, kuriais marinuojame jautieną.

Kitas padažas — tai paprastas ekologiškas jogurtas. Žmonės dėl jo eina iš proto. „Jūsų kesadiljos wow, bet tas padažas — varo iš proto“ — sako. O tai yra grynas ekologiškas natūralus jogurtas.

Turime vegetarišką opciją su varškės sūriu — jis griežtai ekologiškas.

Na o tris skirtingus čederius, kuriuos naudojame — perkame iš smulkaus verslininko Panevėžyje. Jis tiesiai iš Airijos vežasi tikrus airiškus čederius.

Lina: Minėjai, kad esi aplinkosaugininkė. Ar tai daro įtaką jūsų pasirinkimams maitinimo versle?

Deimantė: Nuo pat pradžių, tikrai taip. Jokių plastikinių indelių. Kam jie? Tikras teršalas ir atrodo labai pigiai. Pas mus lėkštės — kartoninės, šakutės — medinės.

Taip, yra iššūkių ir su kartoninėmis lėkštėmis. Ištepus padažais, jos nebėra perdirbamos ;) Bet geriau, nei plastikas.

Lina: Ar buvo lengva priprasti prie naujų Open Kitchen rūšiavimo taisyklių? Su kokiais iššūkiais susidūrėte?

Deimantė: Nebuvo sudėtinga, kadangi jau nuo pat pradžių nenaudojome plastiko. Tai ir tas pirmas kartas šį sezoną nebuvo toks sunkus. Nereikėjo nieko keisti, tik pasistatyti du atskirus maišus popieriui ir plastikui.

Vieną kartą netyčia pasiėmėme šiaudelius, visiškai nepagalvoję. Bet taip ir nepanaudojome, nes tik išsitraukus pamatė organizatoriai. Ir tik patys tuomet suvokėme, kad juk čia tas pats plastikas. Galime ieškoti alternatyvų, bet galime gerti ir be šiaudelių ;)

Lina: Kad jau prabilome apie personalą, tai kaip su personalu? Kaip apmokot? Kokie iššūkiai čia?

Deimantė: Atskleisiu paslaptį — Marius Rokavičius, mūsų šefas, kuris sukūrė visą meniu, receptus ir pačio darbo specifiką — visus patiekalus padarė nesugadinamus ;) Kokybiška produkcija — esmė. Tad tereikia išmokinti grilinti, nes prastai paruošti mėsą beveik neįmanoma.

Mes visiems, kurie nori, leidžiame pasibandyti. Pavyzdžiui, vienas geriausiaų mūsų grilininkų buvo žmogus, kuris įrenginėjo Elfa gastro barą. Išbandė darbą virtuvėje ir iš naujo atrado save. Dabar jis vieno Vilniaus restorano šefas.

Kita taisyklė — niekada nežaidžiam “pasibandyk neįdarbintas”. Kas pusmetį mes rašome pasiaiškinimo raštus Sodrai, kodėl didelė dalis darbuotojų negauna minimalaus atlyginimo. O mes juos įdarbinam net tuo atveju, kai pasibando tik vieną dieną per mėnesį ir daugiau nebedirba.

Lina: Kokia jūsų paslaptis? Kodėl lengva laikytis taisyklių ir kodėl visi nori viską daryti?

Deimantė: Mūsų darbuotojai yra tiesiogiai suinteresuoti, kad mes uždirbtumėme. Jie gauna bazinį atlyginimą ir procentą nuo pardavimų. Klientui blogai, mums blogai, visiems blogai. Tad visi linkę pasistengti. Taip, tai sunku, nes darbo virtuvėje valandų skaičius yra ne miego ir poilsio naudai.

Mes neturime trucko, todėl mūsų logistika labai sudėtinga. Mūsų pečius — krosnis yra padarytas iš paprastos puspriekabės. Profesionalūs kalviai sukėlė visą karkasą, į vidų įdėjo 800 kilogramų geležies, kurie vadinasi griliais, ir taip pagamino mūsų priekabą. Investicija buvo labai didelė, bet verta kiekvieno cento. Ir mes ją tampomės kaip savo darbo įrankį. Tai tikrai nelengvina mūsų darbo.

Lina: O ar klausia žmonės patiekalų sidėties? Ar domisi, ką valgys?

Deimantė: Labai daug žmonių klausia. Vieni klausia dėl alergijų, kiti klausia nes domisi kas ten viduje. O kartais reikia išaškinti patį patieklą — kas ta keskadija? ;))

Lina: Augalinis maistas, vegetarizmas. Ar žmonės teiraujasi?

Deimantė: Mes turime vegetarišką opciją — patiekalą su varškės sūriu. Su vegetarais mes draugajam. Bet taip, kartais pati dirbdama girdžiu kaip praeidami žmonės sako: “Čia gi „Karvė ir viščiukas“, tikrai neturės nieko vegetariško”.

Lina: Ar jaučiatės prisidėję prie maisto kultūros populiarinimo, supažindinimo su išskirtiniais patiekalais?

Deimantė: Taip! Jau vien kas yra jerk’as.

Mes turime labai daug nuolatinių klientų. Pavyzdžiui Open Kitchen’e Kaune kiekvieną kartą, kai tik dalyvaudavom ar dalyvaujam, pas mus ateidavo vienas klientas. Apeina ratą, pasižiūri ką daro kiti, ir vėl ateina valgyti pas mus. Ir taip kiekvieną kartą.

Mūsų klientai tikrai žino, ką valgo ;)

Lina: Yra Elfa gastro baras, yra priekaba-rūkykla? Ką nors dar galvojate?

Deimantė: Elfos ateitis yra pakibusi, jau norisi didesnės virtuvės ir orientuotis ne tik į barą, bet labiau į maitinimą. O pasiūlymų turime nemažai. Mes turime konkrečią viziją, kur mes einame, ką darome, o detalės dabar — tik derybų klausimas.

Mes svarstome apie paslaugas, ką dar galime suteikti. Vieną kartą per savaitę užkurti rūkyklą mėsai išrūkyti yra absurdas. Galvojame apie savo produkcijos liniją, ta mintis vis persekioja ir gyvena šalia.

Privačių renginių turime daug, bet orientuotis tik i privačius renginius taip pat nenorime. Mes norime atiduoti maistą žmogui, asmeniškai.

Mes ir kolektyvą renkame tokį, kuris norėtų bendrauti su žmonėmis, atiduoti bendruomenei. Pats geriausias įvertinimas naujam žmogui pas mus, kai grįžta po renginio ir sako “Grįžo žmogus, padėkojo kad buvo skanu!”. Jie mato, kad jiems dėkoja už skaniai paruoštą maistą.

Lina: Ar sunku išlaikyti kokybę? Kai daug veiksmo, renginių, kai kurie tai pameta. Žmonės nori čia, dabar ir visko. Ar tenka paaukoti kokybę dėl kiekybės?

Deimantė: Šiais metais, deja, turėjome vieną atvejį, ir daugiau nenorėtumėm to pakartoti.

Viename pirmų šio sezono Open Kitchen renginių vyko kosminiai pardavimai. Vos spėjau vežti produktus iš cecho ir pildyti. Eilės judėjo labai greitai. Ir tada sulaukiau žinutės į Facebook’ą. Rašė mūsų nuolatinis klientas. „Atėjom penkiese, užsisakėm, suvalgėm. Bet čia ne jūsų maistas. Sūris net neišsilydęs. Rinkitės — kiekybė ar kokybė“.

Komanda susirūpino, padarėme susirinkimą. Tai mums buvo didelė tragedija. Taigi susėdome, sutarėme. Jeigu žmonės ateina pas mus, jie palauks, bet sūrį išlydom. Visą ateinančią savaitę visi vienas kitam vis priminė „pažiūrėk, ar išlydei sūrį“. Ir ne iš piktos valios, o nuoširdžiai susirūpinę.

Taigi su kokybe mes niekada nežaidžiame.

Deimante, ačiū!

Sekite mus, skaitykite ir jei turite klausimų — lauksime komentaruose!

Nuo pat pradžių Open Kitchen tikslas buvo sujungti. Sujungti tuos, kurie maistą augina, su tais, kurie jį paruošia ir su tais, kurie juo mėgaujasi. Tymo turgus atrodė tam tinkamiausia vieta. Ūkininkų turgelis ketvirtadieniais — maisto turgus penktadieniais. Viskas vietoje, vietiniai ingredientai. Ar mums tai pavyko? Na, tai nėra toks greitas ir paprastas procesas, todėl mes vis dar kelyje.

Bet jeigu viskas būtų taip paprasta — tokių openkičenų vyktų daugiau ir dažniau. Open Kitchen istorijomis norim papasakoti mūsų kelius, klystkelius ir bandymus. Nes pakeliui būna ne tik gražus rezultatas, bet pasitaiko purvo, šiukšlių, nesusipratimų ir kitokių nuotykių, apie kuriuos net nesame pagalvoję.

Taigi savo istorijomis norime daugiau papasakoti apie save ir apie jus — kokie mes esame, ką sugalvojame ir kaip tai pavyksta (lengvai arba, kaip dažniausiai būna, su iššūkiais) pasiekti. Norime jums papasakoti istorijas apie tai, iš kur mes atėjome, kas mes esame ir kur einame toliau.

Open Kitchen manifestas

Kai kas nors mūsų paklausia, kas yra Open Kitchen, mums sunku vienu sakiniu apibūdinti, nes tai yra visuma dalykų. Bet visų pirma tai yra bendruomenė. Taigi, kad būtų nuo ko pradėti, pradedam nuo savo manifesto. Jame sudėliojom savo įsitikinimus, požiūrį ir vertybes, kurios mus stumteli kiekvieną dieną žingsniu į priekį.

Open Kitchen tai:

001 ATVIRUMAS. Nesupraskite to tik tiesiogiai. Mes atviri idėjoms, žmonėms, maistui, muzikai, veikloms ir skirtingoms nuomonėms. Mes klausome, kalbamės ir neturime ko slėpti.

002 GYVYBĖ. Mes augam, tvirtėjam ir keičiamės sulig kiekvienais metais. Mes neturime taisyklių sąrašo, pagal kurį veikiame. Mes bandome, taip patys kurdami taisykles ir sprendimus.

003 ENTUZIAZMAS. Nuo nulio kūrėme ir tebekuriame vietą, kurioje laukiami tiek miesto gyventojai, tiek svečiai. Mūsų taip lengvai neįtikina “tai neįmanoma”, nes niekada nesužinosi, jei nepabandysi. Mes mokomės ir esame pilni entuziazmo augti ir vis atsinaujinti.

004 NUOŠIRDUMAS. Galbūt kam nors nuskambės drąsiai, bet vasaros penktadieniai mieste be OK jau būtų nebe tokie. Mes tapome neatskiriama miesto dalimi. Mums rūpi, kokį poveikį mes darome aplinkai ir bendruomenei. Ir mes norime, kad tas poveikis augtų ir taptų vis labiau teigiamas ir tvarus. Tvarus aplinkai, miestui ir žmonėms. Mes neplanuojame niekur pasitraukti ir esame pasiryžę spręsti problemas, kurti ir mokytis.

Štai, prašom. Mūsų manifestas ir vertybės, kuriomis vadovaudamiesi žingsniuojam pirmyn.

Tikimės, kad mūsų istorijas skaitysite, seksite ir klausite, jeigu tik turėsite (o tikime, kad tikrai turėsite) klausimų!