Pradėkim nuo to, kad mano sūnui darželyje teko itin atsakingos pareigos — jam atiteko kunigaikščio Gedimino vaidmuo spektaklyje „Vilniaus sapnas“. Kritikų vertinimai dar laukiami, tačiau žiūrovų atsiliepimai tiek apie spektaklį, tiek apie pagrindinį jo herojų — tik teigiami. Kaip (beveik) atsakingam tėvui, belieka tik džiaugtis ir didžiuotis puikiais sūnaus pasiekimais.

Aplankytas teatrinės sėkmės, sūnus ėmėsi iniciatyvos ir visą šeimą įtraukė į alternatyvų „Vilniaus sapną“, kuriame kunigaikštis Gediminas, išvargęs po galingo tauro medžioklės ir smagiai sudorojęs vieną kitą šmotą tuo metu dar ekologiškos taurienos, krito prie medžio ir paniro sapnan. Kaip visiems žinoma, susapnavo jis staugiantį geležinį vilką, o šio sapno reikšmės paklausė garsaus tuomečio žyniuonio Lizdeikos.

Po įgarsintos pranašystės, kunigaikštis Gediminas, anot pagrindinio vaidmens atlikėjo, ėmėsi Vilniaus statybos: buvo statomos pilys, namai, o ant aukščiausio kalno turėsiąs būti Gedimino bokštas.

Perklausiau savo sūnaus:

–Ar tikrai ten turi būti Gedimino bokštas?

–Taip, ten bus Gedimino bokštas.

Ir čia dar buvo ne viskas. Jei pirmajame aukšte, pagal kunigaikštį, buvo numatyti stalai ir suolai, tai antrajame aukšte — televizoriai, per kuriuos rodys visą Vilniaus istoriją.

–Bet, kunigaikšti, — bandydamas įsijausti į lydinčio riterio vaidmenį tariau, –ar tikrai ten bus televizoriai? Ir kas tie „televizoriai”?

–Ekranai, per kuriuos rodys Vilniaus istoriją, –tarė „kunigaikštis“.

–Tai gal ten bus knygos, biblioteka, kur sudėsim knygas apie Vilnių?

–Gal ir taip, bet bus ir ekranai, o bokšto viršuje — didžiulė Lietuvos vėliava, –nusprendė „kunigaikštis“ ir išjojo toliau medžioti.

–Bet Lietuvos vėliava tuo metu nebuvo geltona-žalia-raudona — ji buvo kitokia, ir net ne su Vyčiu ant raudono audėklo — tokia atsirado vėliau, nei gyveno Gediminas, — aiškinau „kunigaikščiui“, jojant į eilinę medžioklę.

–Gal visgi tegul būna geltona-žalia-raudona, — nusprendė jis.

Ir štai, „jodamas“ per tyrlaukius supratau, kiek jauno žmogaus protas gali pasiimti informacijos iš aplinkos, ją apdirbti ir perdirbti sau norima linkme, randant drąsos ja pasinaudoti ir garsiai išsakyti savo mintis.

Toks man yra ir Vilnius: negimtas man miestas, bet mano gyvenamas, kupinas kūrybiškumo ir drąsos, nes jis — jaunas.

Pažiūrėjau, kad jau veik trys (3!!!) metai praėjo nuo paskutinės mano čia rašytos istorijos, tai normalu, kad norisi prisiminti, kaip raidės pačios liejosi šioje ir kitose erdvėse. Aišku, ir minčių, ką būtų galima išlieti skaitmeninėj erdvėj, prisigamino daug.

Kodėl anksčiau to nepadariau? Nes: a) tingėjau; b) bijojau skaitytojų ir antiskaitytojų reakcijos; c) pamiršau save; d) tinka visi variantai. Jeigu atpažinote save, na, tai sėkmės jums (ir man) :)

Nors (eiliniam) sugrįžimui galėjau pasirinkti bet kokią kitą temą, o jų turėsiu daug: nuo kasdienių pamintijimų iki buitinės psichologijos, norėjosi išpildyti seną pažadą, besivyniojantį iš 2018 m. rugpjūčio: parašyti apie „pilnaties riterius“. Kas dirbę retail’e, call centruose ar kitose vietose, kur tenka bendrauti su žmonėmis ne iš jūsų ofiso, žino, kas tai per personalijos.

Kodėl pilnatis ir kodėl „riteriai“?

Na, o kodėl gi ne?

Jei rimtai, tai pas ne vieną darbe, gal ir namie kabo sieninis kalendorius, kuriame taip pat atvaizduotos ir mėnulio fazės. Taip, korporatyvinis kalendorius, su mėnesiais ir dienomis, ir greta — mėnulio fazės. Keista? Taip. Reikalinga? Taip!

Ne mano vieno, bet ir daugelio kitų patirtis rodo, kad artėjant mėnulio pilnačiai ir jai prasidėjus, dalis žmonių persijungia į kitą režimą, pvz., „Beast mode“ arba panašų, spinduliuojantį neapykanta visiems (kartais — ir sau patiems), kurie pasitaiko jų žvilgsnio periferijoje, numėžtoje necenzūrine leksika.

Žinoma, sutinkami ir švelnesni porūšiai, atsisakantys keiksmažodžių, tačiau juos pakeičiantys besivartančiomis akimis ir dramatiškais dūsavimais, vienok, vedančiais į suvokimą, gal žmogų astma kankina ar kitos kvėpavimo takų ligos.

Atskirai kategorijai priskirčiau ir skysčių burnoje nenulaikančius asmenis, pykčio protrūkius palydinčius drimbančiomis seilėmis ar į putas panašia substancija. Gal tarp jų yra ir „toliašaudžių“ taikluolių, savo skreplį jei ne tau po kojomis, tai pavymui paleidžiančių? Norisi tikėti, kad nors vienas jų turi bent kiek balistikos žinių, kurias visgi galėtų išnaudoti naudingesniu tikslu.

Apokalipsės „riterių“ legioną užbaigia „maksimalistai“, gebantys ne tik įlipti pro langą, jei durys užvertos, bet ir pro kaminą prasibrauti, jei ir langas nepraviras. Kitaip tariant, jeigu taške A jie negaus reikalingo atsakymo ar jų problema nebus išspręsta, kaip dažniausiai ir nutinka, jie „pereis“ per visą abėcėlę, kad tik gautų tai, ko nori.

Dažniausiai jie, susiradę mano ar kito atstovo žiniasklaidai telefono numerį, skambindavo klausinėti, „kodėl aš jau laukiu autobuso pusvalandį, kai jis važiuoja kas 15 minučių, ir kito autobuso nėra pas mus?“ I don’t know… Gal dėl to, kad lauke -23, ir nebūtinai visi autobusai veikia bei važiuoja? Eismo valdymo specialistai, manau, kur kas geriau galėtų atsakyti į rūpimą klausimą, bet kai internete yra pasiekiamas mobilaus telefono numeris, tai kodėl gi juo nepaskambinus?

Ką daryti su tais „riteriais“?

O ką su jais norėtumėte/galėtumėte daryti? Džiaugtis tuo, kad jie yra ir mylėti juos tokius, kokie yra. Kodėl? Todėl, kad ir patys rečiau/dažniau taip pat esame „pilnaties riteriai“.

Taip, ir mums gali užvirti kraujas, kai tenka ilgai stovėti eilėje, arba kai atrodo, jog pardavėjas/konsultantas/prekybininkas/kitas aptarnavimo sektoriaus atstovas, jūsų manymu, knisa protą, akimirkai sustokim ir pagalvokim: „o kas iš to, jei dabar aprėksiu tą žmogų, kuris stovi priešais mane ir kuris man nieko blogo nepadarė, bet man — sunki diena?“

Nieko. Absoliučiai iš to nieko gero nebus — bus tik blogiau, ir blogiau ne tik tam žmogui, kurį aprėksi (aišku, gal jam bus visiškai vienodai, nes kasdien ant jo rėkia žmonės), bet ir tau pačiam, nes teks su tomis mintimis kurį laiką gyventi. Nemalonu, tiesa?

Taip sutapo, kad šiandien, gruodžio 5 d., Vilniuje šurmuliuoja „Vilniaus viešojo transporto“ vairuotojų streikas dėl nepakankamai gerų darbo sąlygų ir per mažų atlyginimų. Taip, tai — nepatogumas daliai vilniečių, tačiau jis kilo ne dėl to, kad vairuotojams nerūpi keleiviai.

Tad, būkit pakantūs „riteriams“ ir sau patiems!

Nieko, visiškai nieko, ABSOLIUČIAI NIEKO nenustebinsiu pasakydamas, kaip, ko gero, 1058-ąjį kartą vėl bandau prisiversti rašyti dažniau. Dažniau — tai ne kartą per metus, bet bent jau kartą per mėnesį. Idealiu atveju norėtųsi rašyti kiekvieną dieną, bet mes abu, aš ir tu, kuris dabar skaito, žinome, kiek yra tokių norinčių rašyti kasdien ir iš to uždirbti. Retas kuris tai sugeba padaryti.

Man užtektų ir vieno teksto per savaitę. Ilgesnis ar trumpesnis? Nesvarbu — svarbu, kad jausčiau nuolatinę minčių tėkmę ir sugebėčiau ją suvaldyti, išlaikydamas ją vienoje vagoje. Nebent kažkur toje vagoje atsirastų krioklys — tuomet prasidėtų ekstrymas.

Rašymą, kaip ir daugelį kitų veiklų, galima materializuoti per iššūkių prizmę. Pradėti sportuoti nuo sausio 1-os? Žinoma! Valgyti mažiau saldėsių ir graužti daugiau morkų? Be abejo! Nevartoti alkoholio ir atsiduoti asanoms? Noriu to jau dabar! Dažniau rašyti ir parašyti knygą? Nor… ką?

Noriu parašyti knygą, bet apie ką? Noriu dažniau rašyti, bet ar turėsiu apie ką? Ar bus skaitančių tai, ką parašysiu? O jeigu niekam nepatiks tai, ką parašiau? Tik ar tikrai norisi visiems rodyti tai, ką parašei? Dienoraščiai nemirė ir niekur nedingo — jie vis dar yra reikalingi ir naudingi. Rašyti dienoraštį — taip pat iššūkis: rasti laiko sau, rasti vietos ramiai pabūti su savimi ir su(si)dėlioti mintis. Nors tu rašai tik sau, tačiau sau esi ir didžiausias kritikas.

Pradėjau rašyti šį tekstą su mintimi, kad išsikelsiu sau iššūkį dažniau rašyti. Dažniau — kas savaitę, ir kad būtų įdomiau, parašysiu ne mažiau sakinių nei konkrečios savaitės numeris. Kitaip tariant, jeigu ši savaitė, kurią ir gimsta (gimė) šis tekstas, yra 8-oji 2020 metų savaitė, per ją turiu parašyti ne mažiau kaip 8 sakinius. Įvertinus tai, kad jau praėjo 7 savaitės ir įskaičiavus šią savaitę, pirmoji mano iššūkio savaitė atsispindės 36 sakiniais. Daug tai ar mažai? Užteks, kaip pirmam kartui.

Pirmajai iššūkio savaitei įveikti man dar trūksta kelių sakinių. Ar jais galėčiau nupasakoti būsimųjų savaičių anonsą? Vargu bau. Noriu šiek tiek pasiduoti akimirkos kvėpsniui ir nevaržomai minčių tėkmei — taip bus tik įdomiau.

Drąsos kiekvienam iš jūsų!

Greičiausiai, nieko naujo apie automobilius, jų vietą kasdieniame mūsų gyvenime nepasakysiu. “Tai kam tada kalbėsi?” arba “B**t, dar vienas…” ir pan. ir t.t. Tačiau šis absurdiškas kognityvinis išsireiškimas tik įrodo, kad būtina kalbėti apie šią problemą. Kodėl? Puokštelė faktų kiekvienam jūsų.

1. Automobilių skaičius auga kiekvienais metais. Pavyzdžiui, 2017 m. pabaigoje Lietuvos keliais važinėjo (ar bent jau tikėtina, kad važinėjo) 1,36 mln. lengvųjų automobilių. 2010 m. lengvųjų automobilių buvo dar daugiau — beveik 1,7 mln., tačiau mažėjant gyventojų skaičiui, o ir sustiprėjus nebetinkamų eksploatuoti automobilių priežiūrai, transporto priemonių skaičius smuktelėjo. Vis dėlto, jis išliko tikrai aukštas. Be abejo, augant gyventojų pajamoms jie vis labiau gręžiasi į asmenines transporto priemones ir renkasi aukštesnės klasės, bet nebūtinai naujesnes. Žmonės vis dar noriau renkasi posenę Audi, o ne naują Toyotą, nes nauja Toyota savo komforto lygiu nusileidžia nebejaunai Audi, ir nesvarbu, kad nauja Toyota ekonomiškai kur kas naudingesnė (suvartoja mažiau kuro; mažiau tarši (Euro 6 vs. Euro 4); pigesnis draudimas; galiausiai, NAUJO automobilio kvapas) už Audi — litovcas rinksis Audi, nes “turi Audi ir niekad nesnaudi”. Aišku, kad nesnaudi, nes visą naktį remontuoji savo Audi, kad tik kitą dieną ji vėl užsivestų. Beje, vidutinis pirmą kartą įregistruotų automobilių amžius siekia beveik 12 metų — tai atitinka Euro 4 emisijos standartą. Bet vėlgi, ką reiškia vidutinis? Vidutinis reiškia tai, kad yra ir jaunesnių, ir vyresnių automobilių, o sprendžiant pagal gyventojų namų ūkių pajamas, pastarųjų yra daugiau.
2. Automobilio užpildymas nesutampa su nurodytuoju dokumentuose. Jeigu paimtume bet kurio lengvojo automobilio dokumentus, rastume, kad jame yra 4 arba 5 vietos. Tai reiškia, kad be vairuotojo transporto priemonėje vienu metu gali važiuoti 3 arba 4 keleiviai. Gražūs skaičiai, bet realiame gyvenime juos retai teišvystame — gal tik savaitgaliais, kai visa šeima susiruošia su visa manta iškeliauti pas senelius į kaimą ar kur kitur. Dažnai netgi tos vietos ir pritrūksta. Darbo dienomis iš tų 3–4 keleivių belieka tik vienas, geriausiu atveju, bet vairuotoją, bent jau dabartinėse transporto priemonėse, dar sutinkame. Tik aš linkęs abejoti, kad autonominiai automobiliai pakeis mūsų įpročius ir pradėsime jais važiuoti pilna komplektacija — per daug mums patinka tas asmeninio automobilio suteikiamas nepriklausomumas ir sąlyginis patogumas. Kodėl sąlyginis? Todėl, kad visiškas patogumas apims tik tada, kai aplinkui tave nevažiuos kiti asmenys, taip pat siekiantys to visiško patogumo.
   Anądien stebėjau Narbuto-Saltoniškių gatvių sankryžą — vertinau, kiek automobilių bus užpildyti labiau nei vienu vairuotoju. Stebėjimo laikas: rytinis pikas, maždaug tarp 7.30 ir 8 val., kaip sakoma, “pats gazas”. Taigi, tą “gazą” ir spausdavo vos vienas vairuotojas viename automobilyje. Retai pasisekdavo, kai automobilyje išvysdavau du asmenis. Teko susidurti ir su pilnai užpildytu automobiliu, bet išsyk supratau, kad juo naudojosi tuo pačiu kelionės tikslu suinteresuoti asmenys — tos pačios įmonės (ar srities) dirbantieji. 1,2 žmogaus — toks yra oficialus vieno lengvojo automobilio užpildymas. Kitaip tariant, reikalingi 4 automobiliai, kai tą patį žmonių skaičių sėkmingai pervežtų 1 automobilis. Tai kodėl nepavyksta taip padaryti?
3. O tai nepavyksta padaryti dėl to, kad automobilis yra nepamainoma, neatsiejama ir prie kūno priaugusi dalis. Jeigu tai būtų organas, tai būtų trečias inkstas arba plautis. Kaip parodyti, kad uždirbi pakankamai ir esi gyvenime pasiekęs? Nusiperki automobilį. Bet būtinai tik už savo pinigus. O jei ir perki lizingu, niekam to negali sakyti! Jeigu esi “bachūras”, nusiperki panašaus į save amžiaus automobilį, geriausia ką nors iš Šventosios vokiškos trejybės (Audi, BMW arba Volkswagen), ir jeigu automobilis sugenda, turi pats jį susiremontuoti. Servisai “vapše yra bobų reikalas, o bachūrai patys susiremontina”. Tačiau, net ir nekreipiant dėmesio į “paniatkes” bei kitus sovietinius reliktus, šis pavyzdys parodo, kaip meilė automobilizmui yra įsigalėjusi nuo pat jaunų dienų. Meilė (ir jos išraiška) auga, augant ir gaunamoms pajamoms — turi gi visuomenei parodyti savo statusą, o to nepadarysi be automobilio. Viešasis transportas? Dviratis? Ką, aš durnas, kad ne su mašina važiuočiau??
4. Ir iš tos didelės meilės ką turim? Spūstis… Spūstys, spūstys, spūstys — nebūna nė dienos be spūsčių. Spūstis (ne kamštis, nes kamščiai užkemša butelius, o ne gatves) susidaro, kai sankryžos pralaidumas atsilieka nuo realaus transporto priemonių skaičiaus. Kitaip tariant, kai gatvėse vienu metu nebetelpa visi automobiliai, autobusai, krovininės transporto priemonės ir pan. O kodėl netelpa? Todėl, kad apskaičiuotas pralaidumas pasidaro mažesniu už į tą pralaidumą bandantį sutilpti vairuojančiųjų skaičių. Ir ką tuomet daro vairuojantysis? Kaltina #šimašeu, kad anas blogai sureguliavęs šviesoforus, kad gatvės per siauros ir pan. Žodžiu, jis daro bet ką, kad tik permestų atsakomybę nuo savo veiksmų ant kitų — asmuo atlieka “lietuvišką permetimą”. Šis veiksmas tinkamas bet kokiai situacijai apibūdinti, kai klaidą padaręs asmuo vengia bet kokios atsakomybės, siekdamas ją permesti trečiosioms šalims. Būna, ir aš taip padarau, bet maksimaliai stengiuosi šį manevrą išguiti iš savo repertuaro.

Štai, 4 priežastys, kodėl reikia kalbėti apie automobilius, bent jau Vilniaus mieste. Viso labo, tik 4 priežastys, kai jų būtų galima priskaičiuoti ir daugiau.

O sprendimai? Sakykit, gudrus esi, kiekvienas (tikrai ne — aut. past.) gali tiek prirašyti, bet ką siūlai? 4 pasiūlymai ir mintys, ką privyniojau:

1. Keisti įpročius. Statistinė šeima turi mažiausiai vieną automobilį, ir vis dažniau kalbama, kad artėjama ir prie dviejų automobilių garaže. O kaip gi: vienas į darbą, kitas — savaitgalio išvykoms, arba vienas vyrui, kitas — žmonai. To priežastys? Tai gali būti kad ir skirtingos darbo vietos (lokaliai), ir skirtinga darbo pradžia. Be abejo, vienas iš tėvų dar turi vaikus išvežioti po darželius, mokyklas (jos — irgi skirtingose vietose), o dar būreliai… Galima kaltinti miestų planuotojus, kad ugdymo įstaigos išmėtytos per skirtingas vietas, bet gal įtakos turi ir tai, kad tėvai nori savo atžalas leisti tik į tą, bet ne į greta namų esančią mokyklą? Be abejo, būna ir taip, kad sistemos tos pačios šeimos vaikams parenka skirtingose vietose esančias mokyklas, tai jau be automobilio — niekaip. Bet gal vyresni vaikai gali ir viešuoju transportu pavažinėti? Savo laiku į mokyklą važiuodavau autobusu, tuo pačiu — namo, tada — į sporto mokyklą, ir atgal namo. Labai retais atvejais kviesdavausi tėtį, nes būdavo žiauriai šalta.
   Bet gi ne visos dienos pasižymi ekstremumais! Tuo labiau, kad mėnesio bilietas moksleiviui nekainuoja nė 6 eurų. O kiek kuro per tą mėnesį sudeginama? Spėju, kad daugiau nei už 6 eurus.
   Taip pat galėčiau paanalizuoti ir tą norą bet kokia kaina privažiuoti “iki durų”, nors ir tereikia kokio kremuko ar kelių bananų. Bet gal pasiliksiu kitam įrašui.
2. Susidraugauti su kaimynais. Kiek kartų per dieną sveikinatės su kaimynais? Ar žinote jų vardus? Spėju, dalis jūsų juos pažįstate iš automobilių — tai ypač pasimato žiemą, kai visi sutartinai užgroja “Dyzelių ir ledo gremžiklių simfonijoje”. Bet gal verta apmažinti šio orkestro gretas? Siūlyčiau apmažinti instrumentų skaičių, jį pakeičiant darnesniu choru ar bent jau keliais solistais: susitarkite, kas ir kokiomis dienomis į savo transporto priemonę priima kelis kaimynus ir keliauja su jais pakeliui į darbą. Idealiu atveju, pavyktų jums visiems kartu ir namo grįžti, bet, dažniausiai, mes turime įvairių veiklų pasibaigus darbo valandoms. Tuomet galima sėkmingai pasinaudoti viešuoju transportu — jo greitas judėjimas A juostomis piko metu yra nenuginčijamas ir akivaizdus, o ir kokią audio knygą dar spėji perklausyti. Tik būtų šaunu, kad į gatves išriedėtų dar daugiau autobusų ir troleibusų — jau dabar piko metu matome pilnai užpildytas transporto priemones. Todėl kiek naivu į jau užpildytus autobusus pritraukti dar daugiau žmonių. Investicijos į viešojo transporto infrastruktūrą yra tikrai būtinos.
3. Nu(si)kirpti bambagyslę. Automobilis yra daiktas, kuriuo naudojantis gali iš taško A nukeliauti iki taško B ar kito norimo taško. Viskas. Tai yra pagrindinė automobilio funkcija. Visa kita — smagūs, bet nebūtinai reikalingi priedai. Šiek tiek mindfuck’o: vairuotojai dėl spūsčių kaltina ir per siauras gatves. Sprendimas? Platinkim gatves, klokim naują ir dar daugiau asfalto. Pasekmė? Gatvėse bus dar daugiau automobilių. Kodėl? Todėl, kad bus sudarytos dar patogesnės galimybės keliauti (ne judėti) asmeniniu automobiliu. Taigi, siūlymas plėsti gatves, kelius, taip siekiant išvengti spūsčių, tik dar labiau įsuka triukšmu ir išmetamųjų dujų persmelktą ratą. Alternatyvus sprendimas? Skatinti (ne versti) žmones išbandyti, rinktis kitas transporto priemones ar kelionių būdus.
4. Na, ir apie šviesoforus. Šviesoforai neužtikrina spūsčių nebuvimo — to niekad ir nebuvo, ir nebus. Šviesoforai yra skirti eismo srautų reguliavimui ir eismo dalyvių saugumui užtikrinti. Keista, kai žmonės įsivaizduoja, jog šviesoforai skirti eismo pralaidumui didinti. Iš dalies, jie tokią funkciją atlieka, bet iš dalies, per “žaliąsias bangas”, ir tai ne visada. Būtina sąlyga: vairuojantieji negali viršyti leistino greičio — tik tokiu atveju eismo srautas galės mėgautis netrikdomu “žaliuoju” koridoriumi. Kitu atveju, vienam “perestukinui” paspaudus greičio pedalą, paskui jį važiavę vairuotojai priversti sustoti, nes įsijungia raudonas šviesoforo signalas. Ir kas po to? Ir po to, apart keiksmų tirados ir nervinio slogučio, sutrinka eismas aplinkinėse gatvėse, jis išsibalansuoja, nes šviesoforų programos buvo priverstos iš naujo persiskaičiuoti ciklus, kas atsiliepia dar didesnei miesto daliai. Taigi, geriau greičio neviršyti.

Tai kokios išvados? Automobilis savaime nėra kažkoks blogis — kaip ir ginklai, kol žmogus su jais nepradeda destruktyvios veiklos, tol jie niekam blogo nedaro. Be abejo, pilna aplinkybių, kai automobilis yra būtinoji transporto priemonė: gyveni kokiame nors užkampyje, kur nėra visiškai jokio viešojo transporto; automobilis reikalingas darbui; slaugau sergantį artimąjį ir pan.

Tačiau, kai nėra būtinybės, gal verta paėjėti tuos kelis šimtus metrų savo kojomis? Gal verta iškeisti automobilio vairą į dviračio vairą? Gal verta išmėginti ir autobuso kėdžių patogumą? Nemokamas parkavimas, nuliniai mokesčiai už transporto priemonės draudimą, eksploataciją, kurą ir kt., geresnė fizinė savijauta — tik keli privalumai, kuriuos rekomenduočiau patirti kiekvienam, gyvenančiam didmiestyje.

O trečiojoje dalyje pakalbėsiu ir apie dviračius. Gal.

Judėkit darniai!

Pradėsiu iš toli — iš tiek toli, kad šįmet miniu tos pradžios jubiliejų, t.y. kai lygiai prieš 10 metų atsikrausčiau į Vilnių. Jaunas būsimas studentas iš provincijos atvažiuoja į SOSTINĘ, ką padarė (ir vis dar daro) didelė masė žmonių.

Per tą dešimtmetį spėjau daug ką pamatyti ir daug ką išbandyti, patirti — esu susidūręs ir su senojo tipo keleivių kontrole, kurios atstovai (bet labiau — atstovės) važiuoja undercover autobusu ar troleibusu ir tik pyst! išsitraukia savo pažymėjimus ir atataria “Labadienakeleiviųkontrolė, ruoškitbilitėlius!”, ir važinėjęs jau nebeegzistuojančiu 45-uoju autobusų maršrutu iš Saulėtekio į Akropolį. Tuo metu dar toks dalykas kaip “Bravaria” egzistavo, bet, deja, neišliko.

Galiu dar pasidžiaugti tuo, kad turėjau tikrai puikią progą ir galimybę iš arti dirbti su susisiekimo Vilniuje sistema — unikali ir neįkainojama patirtis! Nepatiko man tik kartą per mėnesį pasirodantys “pilnaties riteriai” — apie juos tikrai parašysiu bent jau atskirą įrašą — ir jų “A kodėl niatvažiavo mano trolibusas?” Nes gal -20 lauke ir visur plikšala? Na, kam nepasitaiko…

Tai gal ir pradėkim nuo viešojo transporto. Keikit jo nekeikę, bet tai — būtina, svarbi ir naudinga viešoji paslauga. Nuo eilinio autobuso vairuotojo iki keleivio — kiekviena grandis yra svarbi ir viena nuo kitos priklausoma. Aišku, ateis laikai, kai įsigalės autonomiškai valdomas transportas, bet to dar teks palaukti.

Be abejo, yra taisytinų dalykų Vilniaus viešojo transporto sistemoje — tarkim, tikrai reikėtų didesnės švaros kontrolės. Aišku, tam reikia ir daugiau lėšų, ir daugiau atsakomybių, bet higienos reikalai yra itin… higieniškas klausimas, ir po tuo klausimu papuola ir su asmenine higiena mažai draugaujantys keleiviai. Aš nekalbu apie asocialius asmenis — tarp “normalių” žmonių tikrai yra tokių, kurie ar iš elementarios nenuovokos, ar iš kitų paskatų vengia naudotis dezodorantais bei kitais būtinosios asmens higienos reikmenimis. Dezodorantas kainuoja vos kelis eurus, o jo užtenka keliems mėnesiams. Labiau prakaituoji? Dažniau prauskis.

Tarp kitų “higieninių” būtinybių — įlipimas TIK per pirmąsias duris. Ši tvarka puikiai veikė 2010 (?) metais, bet vieno bičo, jo vardas Artūras, ir tu jį žinai, dėka sėkmingai veikusi (išaugę viešojo transporto bilietų pardavimai, sumažėjęs “zuikių” skaičius, geresni atsiliepimai apie viešojo transporto kokybę) tvarka buvo atšaukta. Motyvas? Žmonėms per ilgai užtrunka sulipti į transporto priemonę. Na, jeigu kažkur skubi, viešasis transportas nėra tinkamiausias variantas — rinkis taksi. Taip, kad paminėtas motyvas tikrai sukelia šypseną.

Šypseną, tik kur kas mažiau mielą, sukelia ir “zuikiai” — beje, didžioji dalis jų yra “lengvatiniai”, t.y. tie asmenys, kurie viešuoju transportu gali naudotis už tikrai juokingą sumą. 16–25 metai — tokia amžiaus grupė dominuoja tarp važiuojančiųjų be bilieto. Jeigu esi studentas, turi LSP, tau mėnesio bilietas kainuoja mažiau nei 6 eurus — tiek kainuoja 2 bokalai Piano Man ar kitoj knaipėj, ir tuos bokalus “susikratai” greičiau, nei iš Saulėtekio atvažiavai iki Piano Man. Bet gal alaus vertė yra didesnė? Nežinau…

Aš tikrai esu įkliuvęs be bilieto — ko gero, retas kuris nėra, bet ir be to įkliuvimo užteko nuovokos, kad jeigu tau kažkas suteikia paslaugą, normalu yra už ją ir susimokėti. Taip, kaip susimoki už elektrą, už šilumą, susimoki ir už važiavimą viešuoju transportu. Tačiau daliai individų susišviečia, kad jeigu paslauga yra viešoji, už ją nereikia mokėti būtent TAU, o tie, kurie susimoka, yra kvailiai. Iš tikrųjų, tie “kvailiai” dar ir sumoka už chaliavščiką, kuriam, pagal jo paties supratimą, galioja tik jo paniatkės, o sociumas gali… važiuoti toliau su tais pergrūstais autobusais.

Beje, kalbant apie autobusus, didžiulis darbas atliktas Vilniaus miesto savivaldybės. Esat tikri šaunuoliai! 250 visiškai naujų autobusų, 41 troleibusas, ir dar “šviežios” naujienos, kad jau greit pajudės reikalai ir dėl elektrinių autobusų bei DAR modernesnių troleibusų. Kas gali būti geriau? Susitvarkai visą tą “higieną”, ir jau gali imtis vizionieriškų sumanymų. Nežinau, kaip jums, bet man kur kas maloniau ir mieliau bus keliauti iki būsimojo MO nauju autobusu/troleibusu, o ne riedėti smirdant dūstančia KAROSA iki Gugenheimo. Bet gi rinkis automobilį, ar ne? :)

Tačiau aš mieliau renkuosi viešąjį transportą. Iš tikrųjų, esu visų transporto rūšių šalininkas — keliauju tiek viešuoju transportu, tiek nuosavu automobiliu. Kaip ir priklauso didmiesčio gyventojui, riedu ir dviračiu. Beje, dviračiu Vilniuje yra kur važiuoti.

atskiros, nuodugnios analizės reikėtų visam viešojo transporto eismo organizavimui — nuo tvarkaraščių sudarymo iki jo stebėsenos tikruoju laiku. Bet kreipkitės į “Susisiekimo paslaugų” specialistus — jie mielai kiekvienam papasakos, kiek duomenų prireikia net ir mažiausio maršruto suplanavimui.

Kas bent kiek ilgėliau gyvena Vilniuje, ko gero, pamena 11 troleibusų maršrutą — Antakalnis-Pašilaičiai. Esu važiavęs šiuo maršrutu, ir dar žiemą — kelionei nuo LITEXPO parodų rūmų iki Saulėtekio, maniau, šis pasirinkimas bus tinkamiausias, kad nereikėtų niekur persėsti. Važiavau beveik pusantros valandos. Spėjau ir pavargti, ir nusnausti, ir pervargti. Apskritai, kas gali keliauti tokiu maršrutu, kuris driekiasi praktiškai per visą miestą ir važiuoti tuo maršrutu nuo pradžios taško iki pabaigos? Senutės, kurios iš Antakalnio glūdumos keliauja į Lazdynų ligoninę? Iki ten nusigauti su persėdimu — kur kas greičiau. Visa laimė, kad tokie maršrutai buvo “pravalyti” ir atsirado dvejopi maršrutai — “centriniai” ir “privežamieji”. Greitieji autobusai apskritai tapo kone viešojo transporto sielos išganymu!

Kodėl taip manau? Maršrutų atskirtis įgalino sumanesnį maršrutų planavimą, o ir pačiuose maršrutuose atsirado daugiau transporto priemonių. Daugiau transporto priemonių — dažnesnis važiavimas — daugiau keleivių gali keliauti. Daugiau keleivių — daugiau ir pajamų, tiek vežėjams, tiek ir miestui. Visi laimingi!

Šiam kartui tiek. Kitąkart pakalbėsiu apie automobilius ir dviračius — arba kartu, arba atskirai. Matysim.

Šįkart papasakosiu istoriją apie vyrą: šiuolaikinį žmogų, jauną, bet jau artėjantį link brandos, dirbantį, kuriantį ir, be abejo, leidžiantį laisvalaikį. Apie laisvalaikį ir pakalbėkime.

— — — —

Turiu savo rate žmonių, kurių laisvalaikis, ko gero, įdomesnis net už juos pačius, kaip žmones. Vieni kaituoja, kiti — kaifuoja, bet nuo gerų substancijų. Paieškojęs rasčiau ir tokių, kurie ne vaikus augina, bet kepsnius brandina ir kiša juos į savo žalius/juodus/kitos spalvos grillinimo “kiaušinius”.

Netrūksta ir triatlonininkų. Prieš kelis metus madingi buvo maratonai ir pusmaratoniai, ir kuo tu didesniame skaičiuje jų sudalyvauji, tuo tavo pasaulis gražesnis, ir pats patampi sveikesniu. Su sąlyga, jog aktyviai sportuoji tik su gydytojo ir/ar trenerio priežiūra, nes nors sportas ir yra sveikata, per didelis kiekis sveikatos nepriduoda. Paklauskit bet kurio profesionalaus krepšininko, futbolininko ar kito sportininko, už kiek pinigų jie nusipirktų naujas kojas ar bent jau vieną kitą kelio girnelę.

Neslėpsiu, kad ir pačiam gi įdomūs tie triatlonai. Tik reikėtų pradžiai išmokti tinkamai plaukti. Su bėgimu ir dviračio mynimu dar susitvarkyčiau. O neopreninis kostiumas būtinas?

Greta to būtini kepsniai, craftinis alus, šuo, dviratis, brand new iPhone… Atrodo, kad šis sąrašas tikrai nėra baigtinis! O kažkur jo vidury dar tupi ir krokodiliukai, augantys vonioje. Baigtinis gal tik žmogaus nusiteikimas, jo galimybės ir norai dirbti ir laisvalaikiu. Teisingiau — DIRBTI laisvalaikį.

Pala, pala… Tu dirbi normalų darbą, kad ir tą patį nuo 8 iki 17 val., arba apsikrikštyji frylanceriu, ir dar laisvalaikiu turi dirbt, kad atrodytum, jaustumeis tinkamu visuomenės nariu, nes gi taip visi daro ir taip daryti madinga!

Kiti elgiasi priešingai — nedirba nei laisvalaikiu, nei darbo metu, o susipakuoja savo mantą ir pasitraukia į kokį nors Širvintų rajoną. Tolėliau nuo civilizacijos, atokesnėn vietovėn.

Ar tokie kraštutinumai — gerai? Net ir istoriškai jokie kraštutinumai prie gero neprivedė. Niekada nebūna tik gerai arba tik blogai. Jeigu būna kas nors blogai, kažkur, pro siaurą tarpelį vis tiek švysteli gerumo šviesa — tarkim, susilaužai koją, tačiau tave apiprocedūrina žavi medicinos seselė.

Veikia ir priešingas modelis — širdis net dainuoja nuo tokio skonio viražais išpuošto torto, bet kažkur tyliai tyliai beldžiasi papildomi kilogramai…

Šiuolaikinis žmogus per daug pamėgęs kraštutinimus — jeigu jam nors kiek nepatinka darbas, kyla nenumaldomas noras tuoj pat mesti tą darbą, išmesti bosą pro langą ir keliauti aplink pasaulį. Iki kitos dienos. Kita diena išaušta lyg niekur nieko, o ir rytas — protingesnis už vakarą. Kodėl? Kelionei aplink pasaulį reikia iš kažkur turėti pinigų, o dirbdamas jų gali taip neblogai ir prikaupti.

Kraštutinumų paieškos įsisukusios ir į laisvalaikį. Seniai baigėsi tie laikai, kai laisvalaikis siejosi su poilsiu, protiniu ir kūnišku — šioje srityje įsivyravo arši konkurencinė kova. Kas iškeps sultingiausią kepsnį? Kas nuplauks daugiau kilometrų? Kas įkops į aukštesnį kalną ir be parašiuto nusileis žemyn? Kam tas poilsis, jeigu laisvalaikį turiu praleisti geriau, kokybiškiau, turiningiau už savo draugą/kaimyną/kolegą!? Beje, visi įspūdžiai turi “nugulti” Instagrame ar Feisbuke, nes kitaip laisvalaikis — prarastas!

Smagu suktis tokiose “žiurkių” (o gal be kabučių?) lenktynėse — esi žiūrovas ir dalyvis vienu metu. Tik bilieto kaina gali pasirodyti absurdiškai didelė.

„Kiekvienas norim bent lašelio romantikos, pasiryžę už tai atiduoti jos visą glėbį.“ –Graži mintis

O dabar — šiek tiek Valentino dienos romantikos. Iš Viršuliškių.

Iš tikrųjų, man labai pasisekė, kad gyvenu būtent toje vietoje, kur gyvenu dabar. Naujos statybos namas — tvirtas, tikrai ne kartoninėmis sienomis apstatytas, o ir eksterjeras — maloniai nuteikiantis. Niekas nebyra, uždaras kiemas, saugi kaimynystė — tik mokėk kas mėnesį paskolą, ir gyvenk sau ramiai! Pati lokacija — kaip ir be aiškaus identiteto, tarsi ant kelių mikrorajonų ribos. Šiek tiek Viršuliškės, Koralai — kitąpus tolimos gatvės, o ir Žvėrynas — veik ranka kita pasiekiamas. Netgi miškas su kalenančiais geniais ir pavytusiomis lapėmis yra!

Apskritai, miškas yra kupinas ne vien tik žalumos, o rudeniop aplinka nusispalvina tikresniu koloritu, o ir romantikos — penktą valandą ryto ne šiaip sau čiulba paukščiai. Ne dėl jūsų psichologinės gerovės čirškia varnėnai, čiulbauja kikiliai ar kukutuoja kukučiai, tikrai ne dėl jūsų…

Romantikos netrūksta ir asfaltuotoje bei išbetonuotoje Viršuliškių dalyje, kontūrus kuriai apibrėžia gan ryškūs monumentai: aukštai besistiebiantys Spaudos rūmai, didžiulės kalvos, naujai nutiestas aplinkkelis ir rajoną skersai skrodžiantis Laisvės prospektas, tarsi arterija, išpumpuojanti mažas ir dideles „kraujo“ — asfalto dalelytes — automobilius, sunkvežimius, troleibusus.

– Tai kur meet?

– Davaj, „Madoj“.

– Davaj.

Ir tai — ne atsitiktinis, bet gan dažnas pokalbis. „Madoj“, prie „Mados“, už „Mados“ — one of the few famous landmarks of Viršuliškės. Labai aiškus orientyras net ir Viršuliškėse (beveik) niekad nebuvusiesiems. Aiškus orientyras, bet ne visai aiškus savuoju identitetu — kas ta „Mada“?

Prekybcentris, bet ko ten yra? O gi toks mini–AKROPOLIS, nuo varžtelių ir sraigtelių, beliašų už mobiliųjų telefonų dėklų kioskelio iki užuolaidų ir lietuviškų rūbų salonų. Aišku, ir tinklinis „čiliakas“ būtinas, nes kaip gi be jo. Na, bet juk ir nesitiki „Stiklių“ ar kažko panašaus prekybcentryje, nes tai būtų tarsi lengvas parudęs „reno“ su ką tik iš dėžės išpakuotais lietnykais — vizualinė kakofonija, jeigu taip trumpai. Bet vėlgi, tai turi savotiško žavesio.

Žavesio priduoda ir gyvenantieji rajone — kiekvienas jų yra savaip įdomus, gyvenantis savo gyvenimą, dažnas kuris susipina ir su kitų gyvenimais. ir negali likti tiesiog nuošaliu svetimų gyvenimų stebėtoju — juk po kiekvieno susidūrimo su bet kuriuo asmeniu bent kurį laiką galvoji apie tą žmogų, apie tai, kaip jis buvo apsirengęs, ką tuo metu darė ar kokia buvo jo ar jos šukuosena. Tai perduodi ir kitiems, ir jau jie nebegali išmesti to asmens iš savo galvų, ir tas drugio efektas darosi nebesustabdomas!..

Norit ir jūs būti paliesti to drugio sparnais? Tai šekit — turėkitės dabar vaizdinius smegenyse, jeigu iki pat šios vietos vaizdinių buvo per mažai.

Pirmadienio (o gal trečiadienio ar penktadienio?) vakaras, veiksmas — PC „Mada“. KIek netikėta, taip? Taip ir maniau… Taigi, eilinis vakaras prekybos centre, į kurį atėjau vedinas itin žemiškų tikslų — maisto produktų, tarkim, duonos, pieno, vaisiaus vieno kito, ir dar kokio skanėsto.

Žvilgsnis kliūna link jauno vaikino, su kuriuo prasilenkiam prekybcentrio alėjoje. Išvaizda nebuvo kažkuo stebinanti — įprastas jaunuolis, su įprasta jaunuoliška šukuosena. Labiau akin pakliuvo jojo rankų turinys — trys bambaliai alaus ir gėlės žiedelis. To alaus, kuris pristatomas išskirtinai kaip vyriškas alus. Arba alus tikriems vyrams. Suprask, jeigu tau iki šiol skystai žėlė barzda, tai įkalęs tikrų vyrų alaus ne tik barzdos plaukais apsipilsi, bet ir ryte atsibusi mūvėdamas statybininko kombinezonu, plaukai patys nusikirps „pirmu numeriu“, pažastys kvepės vaitspiritu, o panagės „pasipuoš“ rotbandu.

Tai, o kam tas gėlės žiedelis, toks menkai atrodantis trijų bambalių apsupty, bet, ko gero, kainavęs tiek pat, kiek ir tie trys litrai alaus kartu paėmus? Gi romantika, gerbiamieji! Kiekvienas vyras yra daugiau ar mažiau romantiškas. Romantikos apsireiškimo priežasties toli ieškoti neteko — po 15 minučių apsilankymo prekybcentryje gležnas gėlės žiedelis jau buvo pastebėtas tokio pat gležnumo moteriškose rankose.

Tačiau prie romantiškai nusiteikusio dueto jau buvo prisijungęs ir trečiasis kompanijos narys. Iš kelių kalbų mišinio viena ausim nedaug ką pavyko nugirsti. Gali tik įtarti, kad šis daugiakalbis trio aptarinėjo geopolitines aktualijas, ar bent jau geografiškais gestais bandė nupiešt kelią link vietos, kur šįvakar trys draugai su trimis bambalais (ir gėle) nutūps šiam vakarui.

Nejučiom ir pats įsijungi į jųjų pokalbį, bent jau mentališkai, gerokai nutolęs nuo jų, bet kartu su jais pasinėręs į tą pačią svaigią ir nuostabią Viršuliškių romantiką.

Sakoma, laimingi žmonės laiko neskaičiuoja, ir tuo labiau nesižvalgo atgal. Tačiau pažvelkim atgal, ir paskaičiuokim laiką.

Buvusi darbovietė, bent jau kai kuriais ne itin maloniais atvejais, kuriuos gal net ir verčiau pamiršti, yra tarsi buvusi mergina — su ja patyrei daug smagių, malonių akimirkų, ir viskas tiesiog spinduliavo meile. Tačiau kuo toliau, tuo labiau ji panašėja į visišką beprotę, galinčią tave gyvą sudeginti, o po to — sušaudyti ir pakasti, ir jau esantį pakastą — prismaugti. Nežinau, kaip, bet nebūčiau linkęs rizikuoti susidūręs su protą praradusiu asmeniu.

Kitas momentas — teko girdėti apie tokį posakį, kad “geras darbuotojas yra tas, kuris žiūri į savo darbą tarsi į savo verslą”? Perfrazuojant šią mintį, kiek man pačiam suprantama, norima parodyti, jog geras darbuotojas nuoširdžiai dirba savo darbą ir tiki savo atliekamu darbu, savo darboviete, jos vizija, misija ir kitais būtinais atributais, tarsi jo darbovietė būtų jo paties ir sukurta. Tai yra puikus ir sveikas bei sveikintinas požiūris, įgalinantis darbuotoją stengtis dėl bendro gėrio, trunkančio ne vieną dieną.

Egzistuoja ir kitas posakio posūkis — tarsi į savo verslą įsitraukęs darbuotojas turėtų pamiršti ir įprastas darbo valandas, o darbą neštis namo, gyventi su juo 24 valandas per parą, septynias dienas per savaitę. Geriausia, kad dirbtų už prieš pradedant dirbti sutartą atlyginimą, ir net iš atminties žodyno ištrinti žodį VIRŠVALANDŽIAI, nes darbas po darbo valandų nėra viršvalandžiai — tai yra TAVO darbas, kurį privalai padaryti, nesitikėdamas papildomo atlygio už tai. Dirbai savaitgalį, ir vietoj finansinės paskatos tau tik AČIŪ per prievartą išspaudė? O ko tu tikėjaisi? Tavo darbo vieta — tavo verslas, ir turi dirbti kaip verslininkas — be poilsio, be asmeninio gyvenimo. Šeima? Kokia šeima? O laisvas laikas? Turi pietų pertrauką, bet ir ją, kuo trumpesnę, išnaudok darbui, nes “klientai/valdyba/etc. nelaukia”!

Daug kas priklauso nuo veiklos pobūdžio — tikrai yra tokių sričių, kur tu neišvengiamai dirbsi bei stengsiesi ne vien tik 8–17 val. laikotarpiu. Sulaukei žinutės feisbuke? Galiu atsakyti. Kilo “gaisriukas”, kurį reikia užgesinti? Be abejo, budėsiu 24/7! Tik po to norėsiu tinkamo atlygio, kuris kompensuotų mano laiką, t.y. mano resursus, kuriuos įgalinau ir įdarbinau tam, kad mano darbovietė uždirbtų daugiau pinigų ar išsaugotų savo gerą vardą.

Ne veltui sakoma, kad laikas — pinigai. Tad, jeigu reikalingas darbuotojo laikas, jis turi būti iškeistas į pinigus ar kitas kompensacines priemones. Jeigu tai nėra padaroma, gal tuomet ir nereikėtų mėtytis kategoriškomis frazėmis, kaip “tai įeina į tavo pareigas”? Aš nieko prieš, kad TAI įeitų į mano pareigas. Tačiau norėčiau, kad veiktų ir tinkamas atlyginimo už pareigas mechanizmas, nes viena su kitu yra betarpiškai susiję, ir jeigu vienas krumpliaratis išklypsta, nukenčia ir kitas, su juo besiliečiantis krumpliaratis. Nukenčia ir visas mechanizmas.

Laiku nesutvarkomas, neprižiūrimas mechanizmas gali nepataisomai sugesti, ne tik tinkamai, bet ir apskritai nebeveikti, ir tuomet jau bus beprasmiška skatinti darbuotojus į savo darbą žvelgti kaip į nuosavą verslą, darbuotojams nesuteikiant tinkamų įrankių ir nenurodant tinkamos krypties, kur link nukreipti korporatyvinį mechanizmą.

Tuo labiau, kai darbdavys yra tarsi tavo verslo partneris, su kuriuo turėtum tartis dėl bendrų, visiems naudingų sprendimų. Jeigu vienas iš partnerių pradeda jaustis viršesniu ir svarbesniu, gal vertėtų peržiūrėti tarpusavio ryšius? Ilgainiui gali paaiškėti, kad einate visiškai priešingomis kryptimis, ir gali paaiškėti, kad vienas iš judviejų — ta išprotėjusi mergina.

Atpažinote save šioje situacijoje? Jeigu taip, kuris iš judviejų — ta protą pametusi mergina, stovinti priešais su benzino kanistru ir žiebtuvėliu? Sveikata — ir sveikas protas — yra svarbiau už viršvalandžius, ypač — neapmokamus.

Vietoj pratarmės: pradžiai perpublikuoju turėtą tekstą iš mano turėto tinklaraščio (kas šiais laikais dar skaito tokius?!), o po to priduosiu naujų minčių vieną kitą.

„Namai yra tikrai atviri tik tada, kai atviri yra ir juose gyvenantieji.“ -Svečias

Visada svajojau, kad gyvensiu namuose, kuriuose privalomai kabos balkonas. Ne bus, ne stovės, bet kabos balkonas — tikrai nenorėjau gyventi pirmame aukšte ir turėti balkoną, į kurį bet kada galėtų sukristi mulkinų praeivių mėtomos negėrybės. To sėkmingai išvengiu gyvendamas paskutiniame namo aukšte.

O gyvenant paskutiniame namo aukšte ir turint kabantį balkoną, atsiveria netikėtai malonios gyvenimo perspektyvos, kuriomis gali mėgautis kad ir kiekvieną dieną. Jeigu tik pačiam nebaisūs nei lietūs, nei pūgos — gyvenant Lietuvoje tokie reiškiniai yra pakankamai dažni.

Medituoti, gerti kavą, skaityti knygas, krapštyti nosį — gali daryti ką tik nori savo balkone! Yra norinčiųjų uždrausti rūkyti nuosavame balkone, nes teigiama, kad balkonas nėra tavo — balkonas yra bendrosios patalpos. Klausimas: jeigu balkonas yra bendrosios patalpos, kaip į jas patekti, jeigu vienintelis (saugus) kelias — per mano butą? Ką gi, puikiai suprantate, kur čia yra loginė skylė. Lygiai taip pat norėčiau uždrausti visiems kepti blynus, nes perkepto aliejaus kvapas sklinda į mano butą per ventiliacijos angas. Neįmanoma? Tuomet nedrauskite rūkyti nuosavame balkone!

Aistroms nurimus galima jaukiai įsikurti savo balkone ir palengva gurkšnoti rytinę kavą. Arba arbatą. Arba kitus gerimus — kaip minėjau, savas balkonas — savos gėrimų taisyklės. Kaip ir savas aplinkinių namų ir juose gyvenančių ar pro namus bešlitinėjančių (gerai, kai kurie vaikšto ir greitesniu tempu) asmenų stebėjimo ritualas. Gal net ne ritualas, o visas procesas, kaip tinkamai išnaudoti kiekvieną akimirką, praleistą šiame kelių kvadratinių metrų ploto rojuje, kabančiame keliolika metrų virš žemės. Skaudėtų, jeigu pradėčiau matyti itin greitai artėjančius grindinio vaizdinius.

Kol kas grindiniu vaikšto įvairiausios žmogystos, o neretai — ir kiti gyvosios gamtos atstovai, dažniausiai turintys dvi kojas. Pasitaiko ir keturkojų, bet vieni labiau sliūkina pakampėmis, o kiti sėlina, šoliuoja ar eina greta dvikojų padarų. Kartais jie ir pasikalba, tik, greičiausiai, sunku vienas kitą suprasti iš žodžių, kai juos sakai skirtingomis kalbomis. Au au ne visada reikš teisingą atsakymą į klausimą O kur šiandien tūptelsim? Deja. Nors, ne man ten viršuj kabančiam visiems virš galvų ir suprasti, miau?

Jaunas, senas, aukštas, žemas, drūtas, lieknas, bet pakumpęs — visokių matau iš savo kabančio balkono. Jau antrus metus gyvendamas šioje vietoje galiu nesunkiai nuspėti, ką jie veikia, kur buvo, su kuo susitiko. Galėčiau net juos ir tikraisiais vardais įvardinti. Tikriausiai. Tai ir yra stebėtojo privalumas — gali viską matyti ir numatyti, imponuodamas, kad tai, ką numanai, yra tiesa, bent jau dažnu atveju. Panašiai turėtų jaustis ir Dievas, visus stebintis iš savo didžiulio balkono viršum debesų. Tik, skirtingai nei man, jam reikia stiprių žiūronų. Arba jo regėjimas yra itin stiprus. Toliaregis, turbūt. Gerai, kad ne man vienam tenka spoksoti į žemiau sliūkinančius.